Savo įžvalgomis ir patirtimi vyras sutiko pasidalinti su naujienų portalo lrytas.lt skaitytojais. Paklaustas, ar nebijo viešinti savo pavardės ir nuotraukų, jis nustebino drąsa. „Visiškai neturiu ko slėpti“, – sakė G.Pogosyan.
– Georgiy, Baltarusijoje užaugote, ten lankėte mokyklą. Kaip atrodė istorijos pamokos?
– Baltarusijoje lankiau mokyklą, tačiau negaliu pasakyti, jog ten susidūriau su labai stipria propaganda – pasitaikė nemažai puikių mokytojų, kurie su mumis dalijosi teisinga informacija – ne ta, kuri buvo aprašoma knygose.
Žinoma, vadovėliuose nebuvo teigiama, jog tuometinę Sovietų Sąjungą valdė diktatoriai, veikė gulagai. Buvo rašoma, kad neva būtent Sovietų Sąjunga, o ne Jungtinės Valstijos ar Europos šalys laimėjo Antrąjį Pasaulinį karą. Šias vietas istorijos mokytojas pabrėždavo ir nepabijodavo prabilti apie neaprašytus sovietų diktatoriaus Josifo Stalino nusikaltimus.
Dar buvo dėstoma apie tai, kad kadaise Lietuva ir Baltarusija buvo viena šalis, Gediminas ir Vytautas per istorijos pamokas mums būdavo įvardijami kaip baltarusiai. Buvo sakoma, kad senoji baltarusių kalba buvo panaši į lietuvių ir kad Vilnius senovėje buvo baltarusių miestas.
Tad tam tikra propaganda buvo, bet ji nekėlė negatyvių emocijų. Dabar, kai baltarusiai atkeliauja į Lietuvą, jie dažnai su džiaugsmu sako, jog lietuviai yra jų giminaičiai, kad baltarusius ir lietuvius sieja bendra istorija, o kadaise – ir žemės.
Pats puikiai prisimenu, kai pirmą kartą atvykau į Vilnių. Tuomet tarsi nejaučiau didelio kontrasto – taip, keistokai atrodė, jog čia nėra Vladimiro Lenino skulptūrų, bet tik tiek. Įdomu tai, kad jau kiek vėliau, sugrįžęs į Baltarusiją aplankyti artimųjų, galvojau: „Lenino skulptūros miesto centre. Beprotybė“.
Tiesa, maždaug tris paskutiniuosius metus mokykloje visi mokiniai buvo verčiami stoti į Baltarusijos Respublikos Jaunimo Sąjungą, kuri primena sovietiniais laikais gyvavusius pionierius. Stoti į sąjungą tėvai neleido, tad susilaukiau grasinimų, jog po mokyklos baigimo neva negalėsiu stoti į universitetą, kad būsiu išmestas iš mokyklos. (Juokiasi.) Iš mano klasės prie šios sąjungos neprisijungiau tik aš ir gruzinas klasiokas.
– Ar Baltarusijoje dabar daug dėmesio skiriama baltarusių kalbai? Manoma, jog baltarusiškai nemoka nė pats Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka.
– Pamenu, kai mokykloje išgirsdavau garsius žmones kalbant baltarusiškai, nustebdavau. Nes ši kalba buvo ir yra nuvertinama, dažnai laikoma dialektu, tapatinama su kone valstietiška šnekta.
Pats A.Lukašenka dažnai šneka maišyta rusų ir baltarusių kalba, kuri vadinama taraškevica. Toks kalbos būdas išplito buvusios Sovietų Sąjungos laikais, kai pradėta rusifikuoti daugelio į Sovietų Sąjungą inkorporuotų valstybių kalbas. Pavyzdžiui, Azerbaidžane buvo atsisakyta lotyniškų rašmenų ir buvo pereita prie kirilicos.
Dabar Baltarusijoje nėra draudžiama kalbėti baltarusiškai, tačiau taip jau susiklostė, kad visuose oficialiuose dokumentuose ir socialinėje aplinkoje yra vartojama rusų kalba. Manau, kad baltarusiškai šiuo metu šneka iki 10 procentų Baltarusijos gyventojų, kurių dauguma – baltarusių kalbos mokytojai, senyvo amžiaus žmonės. Pastarieji irgi greičiau kalba maišytai, taip, kaip prezidentas.
Vis dėlto, vaikų gimimo liudijimuose duomenys yra surašomi dvejomis – rusų ir baltarusių – kalbomis. Paskutiniuosius dešimt metų atsiranda ir socialinių reklamų, kuriose nugula užrašai baltarusių kalba.
– 2014-aisiais, kai Rusija iš Ukrainos aneksavo Krymą, Ukrainoje prasidėjo savotiškas tautinis atgimimas: ėmė populiarėti tautiniai ukrainiečių drabužiai, moterys ant galvos pradėjo nešioti gėlių vainikus. 2020 m. Baltarusijoje surengti nelegalūs prezidento rinkimai parodė, kad nemažai šios šalies piliečių yra pasiryžę pokyčiams. Gal baltarusių kalba irgi tapo savotiška protesto forma?
– Taip, baltarusių kalba populiarėja tarp jaunų žmonių. Kai prieš daugiau nei vienerius metus Baltarusijoje prasidėjo protestai, jų simboliais tapo baltai raudonos istorinės Baltarusijos vėliavos, Vyčio herbas, baltarusių kalba. Visa tai buvo pasitelkta skatinant prisiminti baltarusių kultūrą, atskirti ją nuo rusiškos.
Visgi, tai, kaip tautinis identitetas šiuo metu yra pabrėžiamas Ukrainoje, Baltarusijoje tikriausiai bus galima pamatyti po penkerių, dešimties metų – šalis vis dar yra savotiškoje ekonominėje stagnacijoje, o ir žmonės galimai dar nesijaučia pakankamai pasiruošę tokiems pokyčiams.
Tikiuosi, jog Vladimirui Putinui nekils idėjų užpulti Baltarusiją.
– Toliau kalbant apie Ukrainą, kaip į karą reaguoja Baltarusijoje gyvenantys jūsų artimieji?
– Mano tėvai yra armėnai, gavę Rusijos pilietybę dar tuomet, kai rusiškas pasas neturėjo tokių neigiamų asociacijų. Kadangi tėvų pilietybė buvo rusiška, ją gavau ir aš.
Šiuo metu artimieji yra labai pikti. Manau, kad karui Ukrainoje nepritariančių, V.Putino veiksmus ir A.Lukašenkos neveiksnumą smerkiančių žmonių Baltarusijoje yra daugybė – kur kas daugiau nei Rusijoje.
Mano nuomone, A.Lukašenką ir kartu V.Putiną Baltarusijoje šiuo metu palaiko daugiausiai dvidešimt procentų gyventojų, o V.Putiną Rusijoje – maždaug pusė šios šalies žmonių.
Kalbant apie A.Lukašenką, nelegalių prezidento rinkimų metu net 90 procentų balsavusiųjų buvo prieš jį, prezidentu perrinktas jis buvo nelegaliai ir kone visi tai supranta.
Kai 2020 m., protestų Baltarusijoje metu buvo nužudytas kūrėjas Ramanas Bandarenka, visa opozicinė Baltarusijos žiniasklaida tai eskalavo. Nuo vaikystės mūsų namuose rodomas „Belsat“ kanalas (iš Lenkijos nelegaliai Baltarusijoje transliuojamas opozicinis kanalas, – red. past.). Jį žiūri daugybė baltarusių.
Apskritai užaugau priešiškai prieš buvusią Sovietų Sąjungą nusistačiusioje šeimoje. Taip jau nutiko, kad Baltarusija tapo mano tėvų namais, nors Baltarusijoje verslo atžvilgiu vyrauja tikrai sudėtinga situacija. 2014 m. A.Lukašenka sužlugdė mano tėčio verslą, jis per stebuklą neatsidūrė kalėjime.
Po to tėtis nutarė investuoti į Rusijos rinką. Ten užsiimti verslu yra lengviau nei Baltarusijoje – ši šalis didesnė, yra daugiau žmonių. Baltarusijoje yra tik A.Lukašenka, o Rusijoje – ne tik V.Putinas. Tarkime, jei turite savo kavinę Baltarusijoje, įprasta, kad kiekvieną savaitę joje apsilanko valdžiai priklausanti audito kompanija.
Mano brolis, kuris yra operatorius, neseniai kalėjime praleido dvi savaites – jis žiniasklaidai filmavo reportažą. Brolis vos išvengė deportacijos, nes jo pilietybė, taip pat, kaip ir mano, – rusiška. Jei jis būtų turėjęs Baltarusijos pilietybę, problemos būtų buvusios išspręstos kur kas paprasčiau.
Kaip jis pasakojo, kalėjime su žiniasklaidos atstovais yra elgiamasi normaliai, tačiau Baltarusijoje yra kalėjimų, kur itin blogai elgiamasi su visais kaliniais.
– Jeigu Baltarusijoje yra tiek daug valdžios veiksmus nepalaikančių gyventojų, kodėl jie toliau aktyviai nesipriešina?
– Po paskutiniųjų rinkimų buvo bandymų tai daryti, bet, deja, nesėkmingų. Pavyzdžiui, Kazachstane protestai peraugo į kitą lygį.
Manau, jog tam daug įtakos turi sociologija, statistika. Kazachstaniečiai yra jauna tauta (amžiaus vidurkis Kazachstane siekia 30,7 metų, kai Baltarusijoje – 40,3, Rusijoje – 39,6, o Lietuvoje – 45,1 metus, – red. past.). Gyvenimo trukmė Kazachastane yra trumpesnė nei Baltarusijoje.
Skiriasi Baltarusijos ir Kazachstano kultūra: Kazachstane yra normalu turėti 5-6 vaikus, jų susilaukiama anksčiau nei Baltarusijoje. Tuo metu, Baltarusijoje šeimą įprastai sudaro 1-2 atžalos.
– Ar Baltarusijoje ir Rusijoje galime tikėtis revoliucijos?
– Žinoma! Rusijoje prie to turėtų prisidėti dabar taikomos sankcijos.
– Minėjote, jog Ukrainą kare palaiko kur kas daugiau baltarusių nei rusų. Kodėl?
– Baltarusijoje taip pat, kaip ir Rusijoje yra labai daug propagandos. Tarkime, Baltarusijos mitingų metu, kai gatvėje žuvo žmonės, per nacionalinę Baltarusijos televiziją buvo rodomos „žinios“ apie tai, kaip sparčiai auga Baltarusijos agrikultūra.
„Didysis brolis“ Rusija Baltarusijai skyrė didžiulius pinigus tam, kad tie protestai būtų sustabdyti. Jeigu tokio dydžio protestai vyktų Rusijoje, gali būti, kad Rusijai niekas neskirtų jokių pinigų, nes ši šalis savo „didžiojo brolio“ tiesiog neturi. Be to, protestuoti bijo patys rusai.
Kaip žinia, Rusijoje veikia ir didžiulis propagandos mechanizmas, kuris yra kur kas stipresnis, labiau išvystytas nei Baltarusijoje. Juk Rusija iš valstybės biudžeto propagandai skiria milžiniškas pinigų sumas.
Užtenka pažvelgti į „Russia Today“ – šis, propagandinis rusų kanalas veikia visame pasaulyje, įvairiausiomis kalbomis. Kanale didžiausias melas yra pateikiamas kaip tikrų tikriausia tiesa, manau, jog juo tiki net kai kurie Jungtinių Valstijų politikos atstovai.
Josephas Goebbelsas (vienas įtakingiausių hitlerinės Vokietijos politikų bei visų laikų propagandistų, – red. past.) dabar plotų atsistojęs.
Dar – Baltarusijoje, taip pat, kaip ir Rusijoje yra švenčiama gegužės 9-oji, pergalės prieš nacistinę Vokietiją diena, bet ji minima kukliai, tądien prisimenami karo veteranai. Baltarusiai tikrai nėra giliai įsitikinę, jog šią dieną privalo švęsti, šia švente neva labai didžiuotis. Kitaip tariant, – Baltarusijoje tą dieną nepasireiškia agresija. Kitaip nei Rusijoje.
– Planuojate sugrįžti gyventi į Baltarusiją?
– (Šypteli.) Ech, nežinau. Vilnius man labai patinka.
Baltarusijos irgi negalėčiau visiškai nuvertinti: lyginant su kitomis valstybėmis, aukštesnioji vidurinė klasė Baltarusijoje gyvena visai neblogai. Įdomu, jog per radiją Baltarusijoje galima išgirsti reklamas, kuriose baltarusiai kviečiami apsipirkti Vilniaus „Akropolyje“.
Apskritai manau, jog daug baltarusių yra panašūs į lietuvius savo mentalitetu. Daug Baltarusijos gyventojų mato ir supranta, kas Lietuvoje vyko jos nepriklausomybės atgavimo pradžioje, žino kaip lietuviai gyvena dabar.
