Paskutinis atviras Anapilin išėjusios dizainerės Aidos Kapočiūtės interviu: „Nemeluosiu, jaučiau, kad ne viskas gerai su mano sveikata“

Lietuvą apskriejo skaudi netektis – eidama 33-iuosius metus mirė žinoma šalies dizainerė Aida Kapočiūtė. Žinoma moteris beveik dvejus metus kovojo su sunkia liga – skrandžio vėžiu.

Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Aida Kapočiūtė.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (16)

Lrytas.lt

Apr 26, 2022, 1:08 PM

Žinią apie netektį socialinio tinklo paskyroje pranešė jos gyvenimo draugas Ramūnas Bruzgys.

„Šiandien, balandžio 25 d., mus paliko Aida Kapočiūtė. Balandžio 27 dieną, trečiadienį, galėsime nuo 16 valandos pabūti, atsisveikinti. Adresas: 2 šarvojimo salė Laidojimo paslaugų centras M. K. Paco g. 4, Vilnius (šalia Petro ir Povilo bažnyčios). Laidosime Karveliškių kapinėse. Ketvirtadienį apie 13 valandą planuojame pajudėti nuo Petro ir Povilo bažnyčios link kapinių. Turint daugiau informacijos – būtinai pasidalinsime“, – rašė jis.

Apie tai, kad serga onkoligine liga, Aida išgirdo 2020-ųjų pabaigoje. Prasidėjus vizitams pas gydytojus, moteris mintimis dalijosi tinklaraštyje „Jokių BET“, kuriame aprašė visą savo vėžio kelionę.

2021-ųjų vasarį dizainerė buvo davusi atvirą interviu „Lietuvos ryto“ žurnalui „Savaitgalis“. Čia ji atvirai kalbėjo apie savo jausmus, kuriuos ji išgyvena.

Vestuvinių suknelių dizainerė Aida, kuri daugybei moterų suteikė džiaugsmo laimingiausią jų gyvenimo dieną, išgyveno sunkias dienas – grumėsi su onkologine liga. Drabužių kūrėja buvo praradusi sveikatą, įkvėpimą, ramų miegą, plaukus, tačiau tuomet tikino gavusi kur kas daugiau. Užuot prašiusi paguodos ar beieškojusi kaltų, ji siekė įkvėpti kitus ir keisti įsisenėjusias nuostatas.

Viena tokių nuostatų yra daugumos požiūris į plaukų slinkimą. Tarsi gėda būti plikai! Kai sveika mergina nusiskuta plaukus, ji visų akyse tampa drąsia ir veržlia asmenybe.

O onkologine liga serganti moteris galvą turi slėpti po peruku ar kepuraite. Užtat Dienos chemoterapijos centre sėdintiems vyrams, kaip tuomet kalbėjo Aida, jų plikės, ko gero, nė niek nerūpi. O moterys tuo metu savo galvą slepia kaip didžiausią gėdą.

Pateikiame 2021-aisiais publikuotą interviu su Aida:

„Ar tikrai taip turėtų būti? Juk visi esame lygus žmonės. Savo jausmus ir išgyvenimus noriu išsakyti garsiai. Kas norės – tas išgirs. O jei dar ką nors padrąsinsiu šiame sunkiame kelyje, būsiu laiminga“, – ryžtingai nusiteikusi kalbėjo A.Kapočiūtė.

Tas ryžtas susikaupė ne iš karto. Sužinojus diagnozę – onkologinė liga – Aidos pasaulis apvirto aukštyn kojomis. Iš pradžių ją apėmė jausmas, kad viskas baigėsi. Kad gyvenimo prasmės jau nėra ir negali būti. Tai truko ne vieną dieną.

Tuo metu moteris daug skaitė, kalbėjosi su gyvenimo draugu Ramūnu, kol galiausiai suprato, kad, užuot tylėjusi, privalo savo mintis užrašyti ir jomis dalytis. Taip ji pradėjo kurti tinklaraštį „Jokių BET“.

„O toliau kelio atgal nebebuvo. Visas mano pasiryžimas būti stipriai staiga pakibo ant plauko. Maniau, kad jau miriau, kad jau viskas. Girdėjau, ką sakė gydytoja, kaip gyvenimo draugas ir sesė kartoja, kad viskas bus gerai. O manęs nepaleidžia jausmas, kad blogiau jau būti negali. Viskas“, – pirmaisiais įrašais pasidalijo A.Kapočiūtė. Po pirmųjų įrašų ji sulaukė nemažai žinučių iš onkologine liga sirgusių, sergančių žmonių, jų artimųjų. Dizainerei dėkojo už atvirumą.

„Jiems buvo tarsi gėda pasidalyti su kitais savo išgyvenimais ir liga. Viena mergina parašė, kad jos tėvelis mirė nuo onkologinės ligos, o ji apie tai sužinojo jau po visko. Tėčio draugė liepė jam slėpti savo ligą nuo aplinkinių. Mane tai tikrai labai sukrėtė“, – papasakojo Aida, kaip kilo mintis išsilieti tinklaraštyje. Ir šiam nelengvam pokalbiui Aida atidavė visą save. Vis dėlto pasiliko mažytę dalelę – visą diagnozės pavadinimą su konkrečiais skaičiais. Bet juk čia ne medicinos vadovėlio puslapiai, o dėl gyvenimo kovojančios moters mintys.

– Įsivaizduoju, kad jūsų spinta turėtų lūžti nuo suknelių. Ar esate batsiuvys be batų?

– Šis posakis mano atveju tinka 100 procentų. Paauglystėje buvau pasisiūdinusi begalę suknelių. Kartais kiekvienai progai net po naują, o progų buvo daug. Kad ir penktadienio vakarai su draugais mieste. Bet kai savo gyvenimą skyriau klientėms, mano sukneles pakeitė patogi kasdienė apranga.

– Vis dėlto turite kuo pasipuošti. Publikuojate nuotraukas, kuriose esate lyg pasiruošusi šventei. Ką jums tai reiškia?

– Gal nuskambės banaliai – vis laukiau progų pasipuošti. Ir ko sulaukiau? Tad dabar darau progą iš bet ko. Pradėjau gydytis – proga pasipuošti. Pradėjo slinkti plaukai ir teko juos pasitrumpinti – laikas įamžinti savo naują įvaizdį. Puošiuosi dėl savęs. Kartu dalijuosi savo nuotraukomis norėdama įkvėpti kitus atrasti bent dalelę džiaugsmo, kad ir kaip sunku būtų. Noriu šį savo gyvenimo etapą prisiminti su kuo geresnėmis emocijomis.

– Kaip šiuo metu atrodo jūsų kasdienybė?

– Dabar daugiausia laiko skiriu sveikatai. Svarbiausi ritualai: atsikelti iš lovos, pavalgyti ir laiku išgerti vaistus. Stengiuosi daug skaityti, kai yra noro ir jėgų – išeiti pasivaikščioti. Žinoma, svarbu lankytis Chemoterapijos centre ir pas gydytojus.

– Iš nuotraukų atrodo, kad sulysote. Kiek kilogramų netekote?

– Kilogramų skaičius nėra svarbiausia. Visuomet buvau lengvesnių formų, turbūt tai paveldėjau iš močiutės. Tiesa, dėl ligos netekau daug svorio, todėl dabar mano tikslas yra jį susigrąžinti ir atgauti jėgas. Vadovaujuosi man paskirtos dietologės rekomendacijomis ir noriu tikėti, kad esu tinkamame kelyje.

– Kaip jaučiatės? Turbūt šį klausimą šiuo metu girdite dažniausiai. Ar tai nepradėjo erzinti?

– Šis klausimas tikrai jautrus, kai jautiesi nekaip. Tad patiems artimiausiems atšaunu – kai jausiuosi geriau, pati pasakysiu. Visiems kitiems dažniausiai atsakau, kad jaučiuosi gerai. Manau, kad artimieji klausia apie mano fizinę būseną, o visi kiti – apie mano mintis, dvasinę sveikatą. Tad ir atsakymai, atrodytų, į tą patį klausimą skiriasi. Po chemoterapijos seansų pirmomis dienomis jaučiuosi lyg po stipraus apsinuodijimo. Tada stengiuosi išlikti stipri ir pasijuokti iš situacijos. Net sugalvojau chemoterapiją pavadinti „vakarėliu“, kai sumaišai per daug skirtingų kokteilių.

Tiesa, po kiek laiko blogumas praeina. Tuomet stengiuosi atgauti jėgas prieš kitą terapiją. Tokią būsena galima sulyginti su amerikietiškais kalneliais: kai tik pagerėja, žiūrėk, jau metas kitam terapijos seansui.

– Ko turėjote atsisakyti pradėjusi chemoterapiją?

– Pirma mintis – nieko. Antra kandi – plaukų. Iš tiesų daugiau gavau nei praradau. Gavau galimybę įvertinti dienas, kai gerai jaučiuosi. Jomis pasinaudoti ir pasidžiaugti, kad esu. O kai prastai jaučiuosi, naktys būna sunkiausios. Kankinuosi, kad neužmiegu. Laukiu, kol išauš rytas. Tada jau atrodo, kad ir galvoje, ir akyse šviesiau.

– Teigiate, kad dabar iš tikrųjų suprantate, ką reškia, kai gyvenimas vyksta čia ir dabar. O kaip buvo anksčiau?

– Liga padarė man didelę įtaką. Anksčiau vis skubėjau, daug dirbau, atrodytų, savo asmeninį gyvenimą vis atidėliojau. Dabar domiuosi gyvenimo dabartimi, o ne kas bus vėliau. Dauguma mūsų per daug skubame. Gal dar ir dėl to ėmiau kurti tinklaraštį. Tikiuosi, kad nors vienas skaitytojas įvertins tai, ką turi, ir pristabdys tempą.

– Ar įmanoma su liga susitaikyti?

– Tai nėra lengva. Aš ligą priėmiau, o dabar mielai galiu paleisti. Būna dienų, kai visai apie ją negalvoju, užsiimu kasdiene veikla ir jaučiuosi geriau, o būna tokių, kai vienintelis dalykas mano galvoje yra liga. Tuomet atrodo, kad viską skauda, ir nerandu sau vietos. Pati bandau sau būti įkvėpimu. Kartais užsimerkusi mintyse kartoju: „Esu sveika, esu stipri, esu drąsi.“ Tikiu, kad ir bailiausią pelę galima įtikinti, jog ji yra liūtas. Pastaruoju metu daug skaitau. Knygos padeda.

– Ar visuomet buvote užsispyrusi?

– Tikrai esu užsispyrusi – jei ką nors sugalvoju, turiu tai įvykdyti atiduodama visas jėgas. Laukdama diagnozės pasižadėjau – kad ir kas bus, neketinu pasiduoti. Aš esu kovotoja.

– Ar sužinojus diagnozę nekilo noras ieškoti priežasčių, skaičiuoti kiekvieną patirto streso gramą ar nesveiko maisto kąsnį?

– Pirmosiomis dienomis atrodė, kad manęs jau nėra. Po to prasidėjo savęs graužimo ir kaltinimo periodas. Jį stengiausi greitai pereiti. Kai tik viešai pasisakiau apie savo ligą, sulaukiau daug palaikymo. Tai suteikė jėgų atsispirti nuo emocinio dugno.

– Neslepiate, kad esate kilusi iš alkoholiu piktnaudžiavusios šeimos. Galbūt savo sveikatos problemų ieškojote prigimtyje?

– Susitaikyti su alkoholizmu šeimoje man prireikė laiko. Tai tema, apie kurią taip pat per mažai kalbame. Gėda ir nemalonu. O kiek daug yra mūsų, užaugusių tokiose šeimose. Apie tai užsiminiau daugiau iš noro įvardyti savo emocinę būseną. Kitokia vaikystė mane privertė suaugti pirma laiko. Nuolatinis noras viską kontroliuoti, nemokėjimas iki galo džiaugtis ir savęs kaltinimas iki šiol buvo mano kasdieniai pakeleiviai. Neatmetu ir galimybės, kad ligą paveldėjau. Bet nieko dėl to nekaltinu.

– Ar kėlėte klausimą: kodėl man taip nutiko?

– Šį kartą kaip tik save raminau – o kodėl ne aš? Aplink begalė sergančių ar kitokias nelaimes patiriančių žmonių. Kodėl jiems tai nutinka? Tai klausimas be atsakymo. Pati nelinkiu kitam blogo ir priimu tai, ką gaunu, kaip pamoką ar dar vieną išbandymą. Džiaugiuosi, kad kreipiausi į gydytojus, išsityriau ir pradėjau gydytis. Taip pat kad esu viso proto ir fiziškai galiu savimi pasirūpinti. Kitiems ir tai neduota.

– Kaip į jūsų ligą reagavo artimiausi žmonės? Ar nereikėjo jų raminti?

– Būsiu atvira – tuo metu negalvojau apie juos. Pasakiau, kaip yra, ir leidau jiems patiems tai išgyventi per savo prizmę. Net ir nežinojau, kaip raminti. Paprašiau viską priimti taip, kaip yra.

– Iki diagnozės keliavote du mėnesius. Ar tuo metu galvojote apie blogiausia?

– Nemeluosiu, jaučiau, kad ne viskas gerai su mano sveikata. Todėl ir kreipiausi į gydytojus, kad nuodugniai ištirtų. Apie tai, kiek viskas rimta, negalvojau. Tiesiog laukiau diagnozės ir paskirto gydymo. Labai norėjau išsiaiškinti, kas man yra. Onkologinė liga niekuomet neaplankė mano minčių.

– Ar anksčiau esate sirgusi sunkiomis ligomis?

– Iki šiol buvau visiškai sveika. Pamenu tik vieną atvejį, kai pagal „Erasmus“ programą studijavau užsienyje ir ten susirgau plaučių uždegimu. Nemaloni liga ir patirtis nekokia, kai su medicinos personalu negali susikalbėti dėl kalbos barjero.

– Daug kas keikia 2020-uosius dėl koronaviruso. Kokie jums jie buvo profesine prasme?

– Man svarbiausia visų sveikata, o ne verslas. Esu vestuvių suknelių dizainerė. Turėjau mados studiją-saloną Vilniaus centre. Šį verslą auginau nuo nulio ir tausojau kaip savo vaiką. Karantinui apėmus šalį teko rimtai perskaičiuoti finansus ir priimti skaudų sprendimą. Atleidau darbuotojas ir atsisakiau nuomojamų patalpų. Mano verslas sustojo neribotam laikui.

– Pastaruoju metu turite jėgų kurti?

– Ne. Ir nespaudžiu savęs, leidžiu sau atitrūkti nuo visko. Nors mintimis vis nuklystu į gražių drabužių pasaulį, dabar man svarbiausia sveikata ir poilsis. Tikiu, kad atgavus jėgas tos kūrybinės mintys grįš su kaupu.

– Ko šiuo metu labiausiai bijote ir kaip įsivaizduojate savo ateitį?

– Labiausiai bijau tokių klausimų. Juokauju! Iki ligos vis svajojau apie ateitį. Vis atrodė, kad jei kažko pasieksiu, kažką turėsiu ir gyvenimas bus visavertis. Dabar suprantu, kad ir taip daug pasiekiau. Šiandien atsikėliau iš lovos ir atiduodu visą save šiam interviu. Pastaruoju metu daug laiko skiriu sąmoningumui. Nežinome net kas bus rytoj ar po valandos, todėl gal visiems geriau pagyventi dabartimi, o ne bijoti to, ko iš viso gali nebūti.

 

 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.