Jei anksčiau kas nors būtų pasakęs, kad inžinierius radiofizikas V.Vizbaras taps mokomojo laivo kapitonu, vyras būtų tik nusijuokęs: prieš tai jis konstruodavo lėktuvų modelius, o išmokęs valdyti orlaivius ore praleido maždaug 1500 valandų.
Nuo vaikystės jis domėjosi aviamodeliavimu, radiotechnika. Neįstojęs į aviacijos mokyklą V.Vizbaras Vilniaus universitete studijavo fiziką.
Baigęs mokslus grįžo arčiau namų – į Panevėžį, dirbo inžinieriumi įvairiose miesto įmonėse.
Panevėžio aeroklube ir toliau konstruodamas lėktuvų modelius V.Vizbaras susižavėjo čekiškais sklandytuvais „Blanik“.
Greitai išmoko skraidyti ne tik jais, bet ir sportiniais buksyravimo lėktuvais „Vilga“.
Kapitonas tikino, kad aviacija jį priartino prie vandens: rudenį ir žiemą, kai gyvenimas aeroklubuose nurimsta, lakūnai visko prisigalvoja: buvo pasigaminę katamaraną ir išbandė jį klubo kūdroje. Vėliau būsimasis kapitonas pasistatė 4,5 metro ilgio burinį laivelį „Dika“. Šis žodis sudėtas iš 3 jo sūnų ir dukters inicialų.
– Net ir atsisveikinęs su „Brabander“ nuo vandenų nenutolote – Vilniuje rengiate būsimuosius buriuotojus?
– Prieš keletą metų dviese įsteigėme pramoginių laivų laivavedžių mokyklą – Mažojo laivyno akademiją. Tai nėra mūsų pragyvenimo šaltinis, tik pomėgis.
Turime puikią buriuotojų rengimo klasę. Visus pageidaujančius mokome pagal tarptautines programas. Dirbame mažomis grupėmis – iki 5–6 žmonių, beveik individualiai. Kursus jau lankė daugiau kaip trys šimtai žmonių.
Mums svarbu ne sportiniai rezultatai – stengiamės išmokyti buriuoti, kad žmogus galėtų keliauti su draugais ar šeima.
Pradedame ne nuo to, kaip buriuoti, o kaip išgyventi vandenyne. Pirmiausia – saugumas.
– Kiek jūrmylių įveikėte „Brabander“ burlaiviu?
– Per keturiolika metų du kartus apsukome aplink pasaulį, iš viso nuplaukėme apie 50 tūkst. jūrmylių.
Kiekviena jūrmylė turi savo kainą, ji turi būti prasminga. Ilgiausia kelionė buvo aplink Islandiją.
Galėjau dirbti ir toliau, niekas nevarė, bet paskutiniais metais laivas tapo tarsi turistiniu autobusu, vežiojančiu turistus po uostą. Tačiau jo misija ne tokia. Anksčiau „Brabander“ dalyvavo „The Tall Ships Races“, kitose prestižinėse regatose, garsino Klaipėdą ir Lietuvą.
Dalyvavome mokomajame projekte kartu su panašiais Lenkijos, Danijos ir Švedijos laivais.
Maždaug 300 jaunuolių ir merginų iš Lietuvos pajuto ir suprato, kas yra buriavimas.
Džiaugiuosi, kad šis projektas tęsiamas. Atsisveikinau su burlaiviu, įgula ir universitetu prieš pusantrų metų.
– Ir vėl grįžote prie modeliavimo?
– Modeliavimas – sena priklausomybė. Kiek save atsimenu, tiek modeliuoju.
Mano dėdė dirbo Panevėžio Pajuostės aerodrome, nusiveždavo ten ir mane. Jau dešimties laipiodavau po lėktuvus. Buvo taip įdomu, kad kartą viską pamiršęs net užpakalį prišalau prie lėktuvo sėdynės.
Pirmieji mano modeliai – dvi kryžiumi sukaltos lentos. Tėvui nepatikdavo, kad gadinu lentas ir vinis. Jis buvo grynakraujis valstietis, žemė jam buvo viskas.
Kupiško V.Rekašiaus vidurinėje mokykloje dirbo labai geras darbų mokytojas. Devintoje klasėje per pirmą pamoką jis paklausė, kas ką nori pagaminti iki vasaros atostogų. Pasakiau – padarysiu lėktuvėlį. Ir padariau, jis skrido. Tai buvo gal antras mano modelis.
Tuo metu neabejojau – būsiu lakūnas. Bet į karo mokyklą manęs nepriėmė. Tėvas buvo kolūkio pirmininkas, o mama, kaip tuomet sakydavo, bandito dukra.
Įstojus į Vilniaus universitetą trūko laiko modeliams, per studijas sukonstravau gal tik vieną lėktuvą.
O po studijų grįžau į Panevėžį ir – tiesiai į aeroklubą. Ten dirbau jau rimtai, net atstovavau miestui varžybose. Tiesa, ne su radijo bangomis valdomais, o prie vielos pririštais modeliais.
– Ar Panevėžyje pradėjote skraidyti?
– Mes, modeliuotojai, dirbome tose pačiose patalpose su lakūnais. Taip ir prasidėjo – nuo 1982-ųjų pradėjau skraidyti lėktuvais, sklandytuvais.
– Sėdus prie tikro lėktuvo vairo modeliai atsitraukė į antrą planą?
– Modelių neužmečiau, dalyvaudavau varžybose.
Nebedariau skraidančių modelių. Susibūrė grupė tokių vyrų, kurie kūrė visai mažus 1:72 mastelio lėktuvėlius. Tokių sukaupiau daugiau kaip du šimtus.
– Ar kiek nors jų išsaugojote?
– Dalį palikau aeroklube, nemažai laikas apgadino, bet dar kokį šimtą surinkčiau.
Mane labiausiai domino Antrojo pasaulinio karo metų ir tik propeleriniai lėktuvai. Tuo metu ėjo į pabaigą propelerinių lėktuvų era, jiems buvo panaudoti puikiausi inžineriniai sprendimai.
– O kada vėl ėmėtės konstruoti didžiuosius modelius?
– Tai nutiko visiškai atsitiktinai. Maždaug 2009 metais užsukau pas draugą, kuris remontavo jachtą. Žiūriu, ant lubų prikabinta didžiulių radijo bangomis valdomų modelių. Apie tokius kadaise tik pasvajodavome.
Sakau draugui – išmoksiu pasidaryti ir valdyti greičiau, negu tu jachtą suremontuosi. Jis nepatikėjo, sulygome iš gero viskio butelio. Ir laimėjau. Man juos valdyti gal lengviau, nes esu tikrą lėktuvą valdęs.
– Ir net dalyvaujate varžybose?
– Pernai tapau Pamario taurės laimėtoju.
Dabar viskas tapo daug paprasčiau – modelius gamina Kinija, Vietnamas, kitos šalys. Lieka atidžiai juos sudėlioti.
– Toks pomėgis turbūt nemažai kainuoja? Modeliai dabar dideli. Be to, jie juk dūžta.
– Per trylika metų modeliams išleidau daug pinigų. Tai – priklausomybė. Jei sudėtum dviejų lėktuvų modelius, išleista suma būtų gal ne ką mažesnė, negu kainavo mano mašina. O kai teškiasi į žemę, tie pinigai taip ir išsibarsto.
Paprastai per sezoną bent vieną modelį prarandi. Pavasarį ištiko nesėkmė – buvau pasigaminęs vokiečių ryšių lėktuvo „Storch“ modelį. Tokiu lėktuvu buvo gelbėjamas fašistinės Italijos diktatorius Benito Mussolini, o rusams užėmus Vilnių tokiu lėktuvu buvo išskraidintas paskutinis Vilniaus komendantas vokietis. Deja, to modelio jau nebeturiu.
Mašiną renkiesi tokią, kad modelis tilptų. O paskui modelius konstruoji pagal mašinos dydį.
Labai svarbus ir žmonos požiūris – mat kai konstruoji modelį kambaryje, per jį jau nepereisi.
Vasarą dirbu garaže, bet žiemą ten šalta, viskas persikelia į namus. Kai kas tuomet mano kambarį vadina šiukšlynu, man tai – darbo vieta.
– Ar tikrais lėktuvais dar paskraidote?
– Kartais. Prieš porą metų Kupiškio aerodrome lygiai po 25 metų įsėdau į „Vilgą“, kuria paprastai tempiami sklandytuvai. Ir visai normaliai skridau, ir švelniai nutupdžiau.
– Ar sūnūs pasekė jūsų keliais?
– Mano jaunesnieji sūnūs dvyniai – Augustinas ir Kristijonas, jiems po 38 metus. Jie neseniai nusipirko nedidelį lėktuvą ir jau skraido. Prieš tai abu lankė skraidymo mokyklą.
Kai pirko lėktuvą, buvau pagrindinis ekspertas. Tai labai atsakinga – esu matęs ne vieną katastrofą.
Vaikai dabar giria, kad gerą lėktuvą išrinkau. Skraido tik savo malonumui.
Augo jie mano jachtoje „Rėja“, visi trys sūnūs anksti pradėjo buriuoti. Dvyniai keturiolikos savarankiškai išplaukė į Baltijos jūrą. Manau, buriavimas juos užgrūdino.
– Gal galėtumėte įkurti ir modeliuotojų mokyklą?
– Modeliuotojų yra daug, bet dauguma jų – mano bendraamžiai. Jaunimo mažai. Jiems rūpi kompiuteriai, telefonai, o užsiimti modeliavimu neužtenka kantrybės, susikaupimo.
Čia reikia didelio atsidavimo. Modeliavimas – negailestingas. Dirbi pusę metų, dėlioji pagaliuką prie pagaliuko, o pakilus akimirksniu viskas gali virsti šiukšlėmis. Užtenka vienos klaidos – ir viskas.
