Kino teatre nutiestu raudonuoju kilimu žengė aktoriai ir kiti žinomi kultūros bei pramogų pasaulio žmonės. Tarp jų ir filme vaidinusi aktorė Ingeborga Dapkūnaitė.
Pirmadienio popietę vykusioje spaudos konferencijoje žinomas šalies režisierius Emilis Vėlyvis atskleidė, kodėl šįkart pasirinko sau neįprastą žanrą.
„Detektyvas – vienas mylimiausių mano žanrų. Tačiau kine man tai buvo pirmas kartas. Negaliu sakyti, kad bijojau: nuo iššūkių adrenalino aš tiesiog kaifuoju. Bet turiu prisipažinti – esu paranojikas.
Jei suvokčiau, kad žiūrovas gali atspėti mano istorijos paslaptį, tai būtų didelė problema. Todėl labai tą paslaptį saugojau.
Juo labiau, kad pats esu iš tų, kurie jau 5-ame knygos puslapyje ar 12-oje filmo minutėje nori atspėti pabaigą. Ir neretai man pavyksta“, – pasakojo E. Vėlyvis.
Detektyviniame trileryje ryškų vaidmenį sukūręs aktorius ir vienas filmo prodiuserių – Donatas Šimukauskas teigė, kad detektyvo žanras lietuviškame kine nėra visiškai naujas.
„Tačiau „Piktųjų karta“ yra ypatingas detektyvas – šio žanro filmai vadinami skandinaviškais noir, o žanro pavyzdžiu gali būti laikomas filmas „Mergina su drakono tatuiruote“ ar serialas „Tiltas“, – pasakojo D. Šimukauskas. – „Piktųjų karta“ turi daug nacionalinių prieskonių, bet tai tik sustiprina pojūčius. Šio pas mus šviežio žanro dar nebuvo ekranuose, ko gero todėl, kad kol kas niekas Lietuvoje nedrįso rizikuoti filmu, kuriame žiūrovui reikės galvoti. Bet aš tikiu, kad mūsų žiūrovai subrendę šiam žanrui ir naujas žiūrovų skaičiaus rekordas bus pasiektas dar šiais metais.“
E. Vėlyvio įsitikinimu, filmas vienaip ar kitaip turi suerzinti, išprovokuoti diskusiją visuomenėje.
„Gali nesutikti su įvykių pasakojimu, gali likti suirzęs, bet mano tikslas, kad apie tai dar mąstytum grįžęs iš kino teatro, o galbūt ir kitą dieną“, – kalbėjo režisierius.
Trileris „Piktųjų karta“ pasakoja apie žmogžudysčių seriją. Ji sukrečia idilišką provincijos miestelį ir jo politinį elitą, kuris panardinamas į kruvinas 30-ies metų senumo KGB paslaptis. Nešvari aukštuomenės praeitis pradeda juos persekioti. Ramus ir sotus gyvenimas baigiasi.
Policijos komisaras Gintas (akt. Vytautas Kaniušonis) apkaltinamas savo kolegos ir geriausio draugo nužudymu. Žiauri mirtis trenkia kaip perkūnas iš giedro dangaus būtent tuo metu, kai Gintas paskelbia apie savo kandidatavimą mero rinkimuose. Ir tai tik pradžia...
Anksčiau šiuose rinkimuose buvo pasisekę moteriai. Visuomenė ją pažįsta kaip simpatišką, elegantišką damą, tačiau kai oficialių susitikimų durys užsidaro, ji tampa furija. Tokį merės personažą sukūrė aktorė Ingeborga Dapkūnaitė. Prodiuseriai pasakojo, kad iš pradžių I. Dapkūnaitei buvo numatytas kitas vaidmuo, bet po aktorių atrankos, kuri užsitęsė 6 savaites, įvyko pokyčių.
„Aktorių atranka vyksta pagal iš anksto numatytą planą, bet eigoje nutinka pasikeitimų ir tikrai nemažai. Būtų keista, jei kūrybinis procesas įvyktų be nukrypimų nuo plano. Netgi filmavimo metu kai ką teko keisti“, – paaiškino D. Šimukauskas.
„Iššūkių buvo tikrai nemažai, nes 2019 metų kovą, tik pradėję filmuoti „Piktųjų kartą“, po keturių dienų turėjome sustoti, nes buvo paskelbtas visuotinis karantinas. Filmavimą tęsti galėjome tik rudenį“, – prisiminė filmo prodiuserė Daiva Varnaitė-Jovaišienė.
„Tai ne pirmas kartas mano karjeroje, kai tenka stabdyti filmavimą. Toks procesas atima labai daug nervų ir laiko, – teigė E. Vėlyvis. – Filmas yra lyg lokomotyvas, užkeltas ant bėgių. Jei tuo momentu, kai pajuda, jis apvirsta, tenka iš naujo statyti ant bėgių, išjudinti, pagauti pagreitį. Tai kainuoja. Bet aš tikiuosi, kad mūsų traukinys važiuos sėkmingai.“
Net ir atsiradus galimybei tęsti darbus, iššūkių vis tiek nemažėjo.
„Kartu dirbo užsieniečiai: kino dailininkė Polina Rutčik – Sakartvelo pilietė, aktorė Ingeborga Dapkūnaitė – Didžiosios Britanijos pilietė, tuo metu gyvenusi Rusijoje. Kreipėmės į Lietuvos kultūros ministeriją, kad suteiktų specialius leidimus joms atvykti į Lietuvą. Buvo neaišku ir tai, ar įvyks lėktuvų skrydžiai“, – pasakojo prodiuserė Asta Liukaitytė.
Koronaviruso šmėkla filmavimuose buvo tokia pat nematoma, kaip ir E.Vėlyvio filme veikiantis žudikas. Didelėje komandoje įtampą kėlė rizika, kad bent vienas susirgęs, paskleis virusą kolegų rate.
„Griežtai saugojomės, testus darėme keletą kartų per savaitę. Net juokaudavome, kad darbo diena kino aikštelėje prasideda nebe nuo kavos, o nuo testų. Beje, darydavome juos pačios, su gamybos vadove Evelina Butkute, nes seselių, norinčių dirbti kino aikštelėje ir rizikuoti, neatsirado“, – kalbėjo prodiuserės.
Filmo scenose – daug policijos darbuotojų, reikėjo gauti jų uniformas, ginklus, rekvizitą.
„Kai pristatėme projektą policijai, jie sutiko mums padėti. Esame be galo dėkingi už šią paramą. Piktųjų karta“ mušė rekordus ir masuotės dydžiu. „Masuotėje filmavosi 1300 žmonių. Juos vežėmės iš visos Lietuvos, dešimtimis autobusų, nes tuo metu transporto priemonėse irgi buvo ribojamas žmonių skaičius“, – pasakojo prodiuserė.
Sutarus, kad filmavimas vyks Plungėje, planuota į kino aikštelę darbuotis kviesti plungiškius, tačiau kaip tik tuomet miestas buvo paskelbtas raudonąja zona ir vietos valdžia suabejojo, ar išvis įsileisti kino grupę.
„Vis dėlto, supratę, kokius gigantiškus nuostolius patirtume, jei atšauktume filmavimus, jie leido mums dirbti. Tačiau laikėmės griežto susitarimo nekontaktuoti su vietiniais žmonėmis“, – atskleidė D. Varnaitė-Jovaišienė. Plungę iš kelių potencialių miestų-kandidatų išsirinko pats režisierius.
„Aš įsimylėjau žemaičius. Net negalvojau, kad galiu įsimylėti Plungę ir jos miestelėnus. Jie mums nepaprastai daug padėjo, labai solidariai dirbo. Per karantiną Lietuva buvo tuščia, o Plungė – ypač. Iš dalies mums tai išėjo į naudą – galėjome daryti, ką norime. Problemų kėlė tik komandinio darbo ribojimai“, – prisimena E. Vėlyvis.
„Labai noriu dar sykį susitikti su filmavimo grupe ir pagaliau pamatyti jų veidus. Kurioziška, bet bijau, kad kai kurių žmonių net nepažinsiu ir turėsiu atsiprašyti, nes juk kai dirbome aikštelėje, visi dėvėjo kaukes. Gerai, kad su operatoriumi Feliksu Abrukausku ir Vytautu Kaniušoniu prieš tai dirbau norvegų projekte – detektyve „Okupuoti“, žinau, kaip jie atrodo, taip pat ir E. Vėlyvis bei filmo prodiuserės“, – šypsodamasi kalbėjo Ingeborga Dapkūnaitė, į spaudos konferenciją atskridusi iš Londono.
Aktorė pasakojo, kad Jono Banio ir E. Vėlyvio parašytame „Piktųjų kartos“ scenarijuje jai patiko viskas.
„Jei nebūtų patikę, nebūčiau dirbusi. Be to, galbūt tokie dalykai sprendžiami instinktyviai: sutinki ir galvoji – mes turbūt sutarsime. Sutarėme. Buvau pritrenkta filmavimo komandos disciplinos. Kai filmavomės Plungėje, kino aikštelėje visi puikiai suprato karantino situaciją. Tik lietaus galėjo būti mažiau, prašiau Emilio, gal padarykite lašus mažesnius, vandens buvo pilnos mūsų su Vytautu burnos“, – pasakojo I. Dapkūnaitė ir pridūrė, kad tikisi, jog filmuojasi Lietuvoje ne paskutinį kartą.
Spaudos konferencijoje aktorė tikino, jog prieš kviestinių svečių premjerą ji nė kiek nesijaudina. Į ją žinomą moterį atlydėjo mama. Detektyve atkurtas KGB laikmetis Ingeborgos mamai galimai primins ir tam tikrą jos šeimos patirtį.
„Aš pati nesu susidūrusi su KGB, – sakė I. Dapkūnaitė. – Bet mano senelį tardė dar anų laikų NKVD, mama ir teta apie tai pasakodavo, bet šeima apie tai kalbėjo mažai, o diedukas po susitikimo su NKVD nebegalėjo dėstyti universitete. Mama ir teta prisimena, kad Stalino metais prie durų stovėjo maišas su džiūvėsiais ir su svogūnais, jei kažką vežtų, kad galėtų pasiimti maisto“.
KGB laikus prisimena aktoriaus Vytauto Kaniušonio artimieji: saugumiečiai tardė ir kankino jo močiutę, reikalaudami išduoti senelį, kuris buvo užsirašęs į Lietuvos laisvės armiją.
„Mano karta dar gerai atsimena gyvenimą sovietmečiu, vėliau – Sąjūdžio laikus. Mes nešiojamės tą patirtį, kuri nėra labai tolima. O kadangi istorija linkusi kartotis, tai ypač šių dienų kontekste yra gerai, kad filmas mums ją primena“, – kalbėjo V. Kaniušonis.
E. Vėlyvis, klausiamas ar Lietuvoje KGB vis dar vykdo veiklą, atsakė:
„Aš manau, jie ne tik veikia, bet ir veiks. Čia yra tokia organizacija, kurioje buvusių nebūna. Dar daugiau galiu pasakyti: kai kurdamas filmą gilinausi į šią temą, kreipiausi į KGB archyvo istorikus. Vienas sutiko duoti dozuotą informaciją. Kalbėjomės, ar mano istorija galėtų būti tikra. Jis atsakė, kad ne tik galėtų ar galėjo būti, bet galbūt ir yra. Kuo daugiau klausiau, tuo labiau jis bandė keisti temą, nes matė, kad gilinausi ten, kur prasideda vardai, pavardės. Ir jis pats nenori būti paminėtas. Ką tai liudija? Ta chebra, kuri buvo susijusi su šia struktūra, vis dar yra įtakinga.“
Režisierius teigė, kad filmo scenarijuje yra ir realiai vykusių įvykių.
„Man teko susipažinti su žmonėmis, kurie pasakojo tikras istorijas, jas girdėjau iš pirmų lūpų. Drauge su scenarijaus autoriumi‘ Jonu Baniu išsikėlėme užduotį – sujungti tuos pasakojimus ir sukurti laisvą savo istorijos interpretaciją. Jei mes turėtume dar ir įrodymus, galėčiau atverti kortas, paminėdamas ir kai kurias personalijas. Kadangi negalime to minėti viešai, o be to, nesame žurnalistai ir nekuriame dokumentikos, mes tai padarysime vaidybiniame filme“, – sakė E. Vėlyvis.
„Piktųjų kartoje“ nusifilmavęs aktorius Ainis Storpirštis pasakojo, kad žiūrėdamas šį filmą jautė didžiulį malonumą.
„Tai yra visiškai kitoks Emilio darbas. Ir ne tik jo kūrybos gerbėjai nustebs: žmonės, kurie jo nemėgo, taip pat turėtų likti maloniai nustebę, – teigė A. Storpirštis. – Filmas turi tempą, žiūrėjau jį ne kaip jame vaidinantis aktorius, o tiesiog kaip Ainis. Mane domino ne tos scenos, kuriose pats vaidinu, o pasaulis, kuriame mano personažas nedalyvavo – rūpėjo, kas vyko kitų aktorių veikėjams. Šį filmą pirmą kartą pasižiūrėjau Estijoje – per Talino kino festivalyje vykusią pasaulinę premjerą. Paskui su Emiliu ilgai kalbėjomės telefonu. Pasakojau jam, jog esu apstulbęs, kad galima padaryti tokį filmą.“ Detektyvinio trilerio „Piktųjų karta“ biudžetas – 1 milijonas eurų. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras, kiti pinigai sukaupti iš privačių fondų ir investuotojų. Kompanija taip pat pasinaudojo kino mokestine lengvata. Visas filmo kūrimo procesas truko 5-erius metus.
Prodiuseriai džiaugiasi, kad pirmą kartą per jų bendradarbiavimo su E. Vėlyviu patirtį, šio režisieriaus filmas gavo N-16 amžiaus cenzą.
„Tai buvo maloni žinia, nes įprastai mus nulinčiuodavo ir skirdavo N-18. Džiaugiamės, kad dabar ir jaunesni žiūrovai galės ateiti į kino teatrą, susipažinti su E. Vėlyvio kūryba ne telefone ar planšetėje, o didžiajame ekrane. Reginys išties yra jo vertas, – sakė prodiuserės. – Mes manome, kad filmas labai aktualus įvairaus amžiaus visuomenei ir nuoširdžiai pritarėme Emilio idėjai kurti filmą apie įvykius, kurie vyko gana neseniai – vos prieš 30 metų.“
Lietuvos kino teatruose „Piktųjų karta“ pasirodys spalio 14 dieną. Filme taip pat vaidina Toma Vaškevičiūtė, Mindaugas Papinigis, Marius Repšys, Saulius Siparis, Vaidotas Martinaitis, Elvyra Žebertavičiūtė, Dalia Michelevičiūtė ir kiti. Filmą kūrė kompanija „Kino Kultas“. Operatorius – Feliksas Abrukauskas. Kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė.
