Berniukas gimė ryte, svėrė 3700 gramų.
Apie tai, kad laukia šeimos pagausėjimo, dainininkė pranešė liepos pradžioje.
„Dovana iš kosmoso. Esame laimingiausi pasaulyje. Pagaliau dalinames džiugia žinia ir su jumis. Na, nes nebelabai ir įmanoma toliau slėpti.
Labai prašome ramybės ir supratimo, priimame tik geriausius linkėjimus ir šviesiausias energijas, – tuomet feisbuke rašė ji ir pridūrė. – P.S. Lauksiu koncertuose, nes ilgai po to jų nebus. Mūsų vaike, auk sveikas ir stiprus, greit pasimatysim. Donatai Ivanauskai, myliu tave“.
Apie santykius J.Arlauskaitė-Jazzu yra kalbėjusi 2020-aisiais, duodama interviu žurnalui „Stilius“.
„Jau keliskart Donatą Ivanauską pavadinai „mano vyras“ – jūs susižadėję jau porą metų. Tai kada bus tas kitas žingsnis, kai jis tikrai taps tavo vyru?“, – toks klausimas nuskambėjo interviu metu.
„Tai kad mes nusprendėme pradžioje prisigimdyti vaikų, pavyzdžiui. Restoraną atsidaryti. Žinai, labai sudėtinga kalbėti apie vestuves, nes visi labai dievobaimingi. Kai tau 30 metų, senais laikais būtum prie senmergių, aš ilgai galvojau, mes daug šnekėjome, daryti vestuves vieną, kitą vasarą. Susigalvojome tokį konceptą. Mes labai daug keliaujame. Per metus išmaišome pusę pasaulio, per kitus dar pusę. Tad nusprendėme, kad kur važiuosime, ten darysime ceremonijas ir švęsime meilę.
O dėl pažado kitiems žmonėms arba prieš Dievą, tai nežinau, aš nesu ateistė, bet nežinau, kaip vadinasi žmonės, kurie tiki daugeliu dievų. Manau, kad kiekvieną dieną dėdamas pastangas į gražius santykius, puoselėdamas jausmus, kurdamas bendrą istoriją tu jau pažadi tam žmogui, sau ir visam pasauliui.
Nereikia čia niekam nieko įrodinėti, o pašėlti progų turime, nėra progų – patys susigalvojame. Bet aišku, kad švęsime, ir tos vestuvės kada nors įvyks, tiesiog nemanau, kad tai yra atraminis mūsų santykių taškas, kad aš turiu prisiekinėti meilę. Aš jam turiu prisiekti meilę, bet pirmiausia turiu prisiekti sau. Dėl to, kad tai yra mano jausmai, aš turiu dirbti su savimi“, – kalbėjo atlikėja.
Kodėl būtent D.Ivanauskas tapo jos mylimuoju?
„Aš tikiu, kad gyvenimas suveda tada, kai reikia, ir viskas – mes vieną dieną susitikę supratome, kad tiek metų vienas į kitą įsižiūrėję ir būsime kartu, ir labai lengva, nes abu vieniši, abu kūrybingi, turime bendrų interesų ir tiesiog dieviname vienas kitą.
Aš netikiu meile, kuri prasideda nuo darbo, aš tikiu meile, o po to darbu kaip santykių plėtojimu. Tad iki šiol dirbame, beveik nesipykstame, na, būna, kad lalala, nes abiejų charakteriai neblogi, bet jis tam tikra prasme yra žemiškesnis žmogus, leidžia man klajoti savo dausose, rašyti, kurti, skraidyti.
Jis, kai kiti mane ant žemės nuleidžia, laukia, kol pargrįšiu pati, ir žino, kad sugrįšiu. Nes man geriausia su juo, mūsų lovoje, su knygomis, apsikabinus ir geriant arbatą. O kantrybės dar įdomu kam daugiau reikėjo. Nes tą vienišą vilką atvesti į šeimos židinį buvo reikaliukų, nes aš esu ekstravertė, o jis – tikras introvertas.“
