Žinomas žmogus visada žino, kur keliaus Kūčių dieną. Pas mamą, kad su visa šeima susėstų prie vakarienės stalo. „Mama visada pasirūpina, kad nieko netrūktų. Bent poros rūšių silkė, kisielius, kūčiukai, Kalėdaitis ir visi kiti tradiciniai patiekalai. O aš būtinai atsinešu mandarinų, kūčiukų iš kepyklėlės ir didelį „Coca-Cola“ butelį, nes tai yra dalis mano švenčių skonio, dar nuo vaikystės“, – pasakoja Orijus.
Prisiminimų ir gerų emocijų laikas
Pasak jo, susitikimas su artimais žmonėmis, šilti pokalbiai prie stalo ir skanaus maisto valgymas yra brangiausia šventinė tradicija, kai galima atsipalaiduoti nuo visų darbų ir reikalų, tiesiog mėgautis akimirkomis. Apskritai, šventės Orijui sukelia daug malonių prisiminimų iš vaikystės, jį neišvengiamai užplūsta emocijos. Todėl jam labai svarbu ir gera iš anksto žinoti, kad važiuos pas mamą. Vien mintys apie Kūčių ir Kalėdų planus Orijui pakelia nuotaiką ar nuramina darbų sūkuryje.
Pašnekovas neslepia, kad pats daug dirba, o ir kurdamas televizijos laidas bendrauja su daug dirbančiais, savo svajonių atkakliai siekiančiais žmonėmis. Tokioje aplinkoje šventės, kai gali tiesiog stabtelėti, atsipalaiduoti nuo įtampos ir skubos, pabūti su šeima ar padrybsoti ant sofos žiūrėdamas filmą, yra ypatingas laikas.
Turi savo Kalėdų simbolį
„Emigrantų požiūris į lietuviškas švenčių tradicijas, šventimo papročiai visada yra įdomi tema. Vieni stengiasi išlaikyti tėvų ar senelių dar įskiepytas tradicijas, kiti – kuria savas, prisitaiko prie vietinių papročių. Pavyzdžiui, mane kiek nustebino, kai jaunos lietuvės papasakojo, jog per Kūčias valgo sušius. Žinoma, tai patiekalas be pieno ir mėsos, bet toks eksperimentas – ne man. Kaip ir picų Kalėdos“, – šypsosi pašnekovas.
O kodėl tada ant jo Kalėdų stalo atsiduria „Coca-Cola“? „Taip mūsų šeimoje yra nuo seno. Per Kūčias geriame kisielių, o per Kalėdas – klasikinę kolą iš 2 litrų talpos butelio, ant kurio etiketės akį merkia Kalėdų senelis. Manau, kad ši bendrovė daug prisidėjo prie modernių, švytinčių Kalėdų tradicijos visame pasaulyje, išpopuliarino Kalėdų senelį ir jo legendą, įkvėpė milijardų vaikų vaizduotę ir svajones.
O svajoti yra labai svarbu. Kai žmonės siekia svajonių, jie sukuria nuostabių dalykų, įveikia, regis, neįmanomus iššūkius, taip pat visada susiranda draugų. Ne veltui būtent nuo svajonės prasideda daug įspūdingų istorijų, kurios tiesiog prikausto žiūrovų ir skaitytojų dėmesį“, – dalijasi Orijus.
Persivalgyti nebijo
Namo jis sugrįžta su gausiomis maisto atsargomis stiklainiuose – mama visada prideda šventinių vaišių likučių. Vien ko verta rankovėje kepta, sultinga mėsa – skani tiek šilta, tiek šalta. Dar silkės, salotų ir mišrainių. Dalis receptų – paveldėta iš močiutės. Tad, kai Kalėdų vakarą jau į Orijaus namus užsuka draugų, stalas vėl būna pilnas ir visi gardžiuojasi. Antra Kalėdų diena paprastai būna skirta poilsiui, kai gali tiesiog nesikelti nuo sofos.
„Per šventes man įprasta persivalgyti, bet tada užplūsta toks šiltas, jaukus jausmas. Išragauti visų patiekalų, bet tik po šaukštą – ne man. Valgymas man yra svarbus ritualas, nors, žinoma, darome pertraukėles. Pavyzdžiui, po Kūčių vakarienės su šeima namuose žiūrime televizorių – įvairias laidas, kurių paprastai niekada neįsijungiame. Taip pat išeiname į miestą – Vilniaus centre, prie katedros, būna apstu gerai nusiteikusių žmonių, šviesų, šventinės muzikos, kvapų. Grįžę namo – vėl valgome“, – kalba Orijus.
Keliaudamas po pasaulį žurnalistas iš Lietuvos mėgsta ragauti kitų šalių tradicinį maistą. „Šventinių patiekalų turi kiekviena šalis ir tauta. Pavyzdžiui, filmuodamas laidas apie Islandijoje gyvenančius lietuvius turbūt kokius penkis kartus valgiau tradicinę keptą avies koją – gardų patiekalą su daug prieskonių ir ilgai kepamą orkaitėje. Saldus kalėdinis ryžių pudingas bei įvairūs žuvies patiekalai – irgi Skandinavijos šalių ypatybė, kuri man patinka. Mielai iš švedų ar norvegų pasiskolinčiau saldžios silkės receptų lietuviškam šventiniam stalui. Pripažinkime, lietuviams saldi silkė su cinamonu ir kitais prieskoniais yra gana neįprasta. Bet įdomu. Kaip ir perujietiška silkė su žaliąja citrina – toks savitas sevičės variantas“, – vardija Orijus ir mano, kad kitų šalių patiekalų neverta kopijuoti aklai – užtenka tiesiog pasiskolinti idėją ir pritaikyti savo pamėgtiems valgiams – padaryti tik truputį kitaip negu įprasta.
