Sausio 28-osios rytą jauriais žodžiais ir prisiminimais apie Anapilin iškeliavusią bičiulę pasidalijo komunikacijos specialistas Saugirdas Vaitulionis. Įrašu jis sutiko pasidalyti su lrytas.lt skaitytojais.
„Paskutinį kartą taip ant laiptų sėdėjom prieš porą mėnesių laukdami taksi.
„Duok kedus, nes aš tuos batus tvosiu per langą už maždaug 7 minučių“,– kaip visada, su dirigento mojavimais ir dramaturgijos momentais, mesdama žemėn šiuos, gražiausius batus žemėje, sušuko Ji.
Dieve, kaip aš pasiilgau tų Jos šūkavimų! Tokių mūsų pasėdėjimų ant laiptų būta šimtų, jei ne tūkstančių, nes mums – neduok sofos – duok laiptą, senamiesčio bortelį ar nutriušusią palangę užupio brome – nėra patogesnių vietų pokalbiams! Visada juokdavomės – kuo labiau pasipuošiam, tuo labiau norisi ant žemės pasivolioti.
Apie Ją vis dar kalbu kažkokiu keistu pusiau esamuoju laiku, nes vis dar viliuosi to dar vieno prisėdimo ant laipto ir pokalbio iki paryčių. Kalbėtis mes galėdavome valandų valandas be perstojo ir neužsičiaupdami. Nuoširdžiai nežinau, kaip mums niekada nesibaigdavo temos. O jos nesibaigdavo.
Mes mokėjome kalbėtis ir vienas kitą girdėti. Tai reta, nes klausyti ir girdėti yra du skirtingi dalykai. Mokėjom ir verkti upeliais, ir juoktis, kad skambėdavo pusė senamiesčio – visada garsiai ir visada tikrai.
Mėnuo spengiančios tuštumos ir klyksmo galvoje, bandant suprasti, kad to nebebus. Agnė nemokėjo mylėti truputį – ji mylėdavo besąlygiškai. Ji nemokėjo draugauti šiek tiek, nes už draugus galėdavo perkąsti gerklę. Ir ne vieną. Jei atvirai, Ji nieko nemokėdavo daryti pusėtinai – arba viskas, arba nieko, bet svarbiausia – tikrai.
Ji gyveno tikrą gyvenimą ir neapsimetinėjo. Dėl to dažnai gaudavo per galvą, bet kaip pati sakydavo „jau geriau tegul mane uždaužo, bet aš neapsimetinėsiu šventa karve“.
Ji ir neapsimetinėjo. Ir tai svarbiausia, ką ji mums paliko – pamoką, kad gyvenimą reikia gyventi tikrą. Gal ne kasdien gražų kaip instagramo filtras, bet – tikrą. Ir svarbiausia, nereikia bijoti jo gyventi atvira širdimi.
Ant tų laiptų aš „prisėdu“ kasdien po keliasdešimt kartų ir vis dar kalbuosi, vis dar tariuosi ir vis dar girdžiu jos balsą.
Po truputį mokausi tą balsą girdėti širdimi ir joje nešiotis visas Jos duotas pamokas, kurias dabar branginu kaip didžiausią palikimą. Partners in crime forever, Maže mano“, – jautriai rašė S.Vaitulionis.
