Nors scenoje Vidas visuomet trykšta energija, iš tėčio iki šių dienų dainininkas pripažins juokais išgirstantis ir kitokių pastebėjimų.
„Jis dažnai man užmetinėja savo kartos bajerius, pavyzdžiui, „jei visi žinotų, koks tu iš tikrųjų zanūda, tai pas tave nė vienas žmogus į tas arenas neateitų“, – juokavo V. Bareikis.
Abu Vido tėvai taip pat sukasi muzikos pasaulyje, tad nenuostabu, jog nuo mažiausių dienų jis ir pats tapo tam neabejingas.
„Buvau jautrus. Atsimenu, kaip sėdžiu Ateities gatvės virtuvėje, kurioje per mažą televizoriuką groja orkestro muzika, ir apsižliumbiu. Mama klausdavo, kas yra, ko verki? O aš atsakydavau, kad man gaila muzikos“, – pasakojo jis.
Sulaukęs 6-erių, Vidas pradėjo lankyti Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje. Tiesa, čia lengva nebuvo. O ypatingai gerai dainininkas prisimena tas akimirkas, kai vietoje to, kad pasibaigus pamokoms su draugais kieme spardytų kamuolį, dar po 3–4 valandas per dieną praleisdavo prie fortepijono.
„O kai baigi groti ir išeini į kiemą – viskas, kamuolys sukdavosi vienišas…“ – sakė V.Bareikis ir pasakojo draugų žaidimą stebėdavęs pro atvirą langą.
Vis dėlto toks atsidavimas muzikai turėjo ir savų privalumų – Vido karjera prasidėjo dar tada, kai jam tebuvo septyneri.
„Savaitę laiko tarpušvenčiu važiuodavome po mokyklas ir darželius, ir rodydavome valandos trukmės šventinę programą. Tėtis būdavo Kalėdų senelio padėjėju, mama – Snieguole, o aš – nykštuku muzikantu. Tai buvo pirmasis uždarbis mano gyvenime – nuo to prasidėjo ir muzikinė mano karjera“, – pasakojo Vidas, už kiekvieną šventėje apsilankiusį vaiką iš tėvų gaudavęs po vieną litą.
Būtent todėl, atsigręždamas atgal, V. Bareikis iki šiol didžiausias padėkas skiria savo tėvams: „Jie visą mano vaikystę nėra pirkę man dviračių, kompiuterio ar riedučių. Visa tai po šventinio laikotarpio nusipirkdavau sau pats. Tai buvo mano svajonių įgyvendinimo laikas. Visos Lietuvos akivaizdoje dar kartą dėkoju savo mamai ir tėčiui, kad jie išlaikė mane Čiurlionio mokykloje, ir kad dabar viską darau jų dėka. Ačiū jums“.
