„Seržai, tu jau seniai savas“, – tokius žodžius girdi beveik keturis dešimtmečius šalyje gyvenantis ir šaknis įleidęs vienas žinomiausių dizainerių Seržas Gandžumianas (61 m.).

Smalsumo, noro mokytis ir kurti vedamas į Lietuvą iš Armėnijos kilęs žinomas vyras atvyko gūdžiais 1989-aisias – tada, kai garsiai skambėjo lietuviškos dainos ir visi gyveno karštu laisvės troškimu.

Tuomet dar nemokėdamas sudėtingos lietuvių kalbos, tačiau turėdamas didžiulę svajonę – kurti, Seržas įkėlė koją į Vilnių ir jį taip pamilo, jog iš čia nebeišvyko.

Per 36 metus karšto temperamento vyras ne tik įkūrė mados imperiją, pavergė lietuviškos mados aistruolių širdis, sukūrė šeimą, bet ir visiškai pritapo prie vietinių.

[[ge:lrytas:lrytas:36577087]]

Šiandien žvelgdamas į praeitį dizaineris šypsosi, o dabartinio gyvenimo nekeistų į nieką kitą.

„Žinoma, pripratau, pasikeičiau, tačiau daug dalykų tuomet nesupratau“, – mintimis sugrįžęs į praeitį naujienų portalui Lrytas Seržas dar kartą papasakojo, kaip atvyko čia ir ką dabar jam reiškia ilgus metus namais vadinama Lietuva.

[[ge:lrytas:lrytas:27226514]][[ge:lrytas:lrytas:24643646]][[ge:lrytas:lrytas:24991463]]

– Sugrįžkime į pradžią – kas Jus atvedė į Lietuvą ir kas paskatino čia pasilikti?

– Iš Armėnijos išvažiavau seniai, prieš tai pagyvenęs kitur į Lietuvą atvykau 1989 m. Tuomet dar nebuvo Dailės akademijos, norėjau įstoti į institutą ir gauti mados dizainerio išsilavinimą – ten, kur gyvenau tokios profesijos nebuvo.

Atvykti mane paskatino, kai Lietuva, kartu su Armėnija bandė siekti savo nepriklausomybės, vyko pirmi judėjimai, susibūrimai protestai – buvo labai įdomus laikas, kiekviena revoliucija įdomi. Pajaučiau laisvės kvapą.

Atvykus Lietuva man pasirodė labai įdomi – tai buvo vienintelė Baltijos šalis, kurioje dar nebuvau lankęsis. Labai patiko Vilnius – ramūs žmonės, gražūs parkai, visur žalia, grynas oras, supratau, kad čia būtų neblogai gyventi.

Savo darbus parodžiau tuometiniam Dailės instituto rektoriui, architektui Vytautui Brėdikiui, jis pasakė, kad esu talentingas ir džiaugtųsi, jei mokyčiausi pas juos.

[[ge:lrytas:lrytas:36638986]]

Tuo metu priklausėme Sovietų Sąjungai, todėl pagal taisykles, norint mokytis reikėjo leidimo, tačiau man buvo suteikta išimtis – iškart laikiau egzaminus.

Taip ir prasidėjo mano kelias Lietuvoje. Puikiai išlaikiau egzaminus, visi mane pasveikino, iškart susiradau daug draugų – visiems buvo įdomu iš kur tas egzotinis jaunuolis su juoda barzda. Dėmesio centre gyventi – įdomu.

Nuo vaikystės buvau žingeidus, todėl atvykęs jaučiau labai didelį norą kurti. Patekau į tokių pačių žingeidžių žmonių kursą, tarp kurių buvo Sandra Straukaitė, Ramunė Piekautaitė, Julia Janus – puikiai žinomi su mada dirbantys vardai. Aukštesniame kurse mokėsi ir Juozas Statkevičius, tačiau, kadangi, kaip yra sakęs, jo kursas buvo nuobodus, laiką jis leisdavo su mumis.

Taip ir gyvenome – pirmas mūsų pasirodymas buvo 1990 m. Rygoje festivalyje „Untamed fashion assembly“, kur buvo galima sukurti konceptualų avangardą ir visai sėkmingai jį parodyti ant pirmojo gyvenimo podiumo.

Paruošėme kolekcijas, buvo džiaugiamasi, kad Lietuvos studentai tokie žingeidūs, temperamentingi.

Juokinga, nes mano kolekcija buvo konceptuali. Deriniai buvo pagaminti ne iš medžiagos, o skardos – tai buvo nešiojamos formos. Vėliau į Vilnių atvykęs festivalio dizaineris laikėsi Dailės institute ir išgirdo barškantį metalą. Kiti jam pasakė, kad ten aš – armėnas studentas, kuris siuva skardas.

– Ar lengvai pritapote prie lietuviškos aplinkos? Kokie buvo didžiausi kultūriniai skirtumai, prie kurių teko priprasti?

– Į šalį atvykus prieš 36 metus buvo neįprasta. Sovietų Sąjungoje itin daug keliavau, buvau savas įvairiose vietose, gyvenau Maskvoje, kuri turėjo 12 mln. gyventojų, todėl būnant tokiuose megapoliuose pripranti prie greitai besikeičiančios aplinkos, informacijos, kitokių žmonių.

[[ge:lrytas:lrytas:36638977]]

Atvykus čia pastebėjau žmonių uždarumą, kuklumą. Man patiko kultūringumas, baltiška charizma. Iš kitos pusės, viską buvau pripratęs daryti su humoru ir lengvumu – to čia nepajaučiau. Humoras nebuvo suprantamas – man tai buvo keista.

Žinoma, pripratau, pasikeičiau, tačiau daug dalykų tuomet nesupratau. Tuomet dar nekalbėjau lietuviškai, nors bendra kalba buvo rusų, 1989 m. buvo tikras antirusiškumo pikas. Angliškai taip pat mažai kas kalbėjo, o susikalbėti reikėjo.

„Google Maps“ dar nebuvo, kur tam tikra gatvė klausdavau rusiškai. Žmonės ne visada norėdavo atsakyti teisingai, kartais nurodydavo kitą vietą.

Tuomet pradėjau klausinėti armėniškai ir viskas stojo į vietas. To nesuprasdami žmonės su manimi pereidavo prie rusų kalbos – jie suprasdavo, kad nesu rusas, kad reikia padėti.

Jautėsi ir kultūriniai skirtumai – buvo temperamentingas, visur kišau savo nosį. Armėnijoje jau buvau baigęs aukštą mokslą, turėjau inžinieriaus diplomą, todėl galvojau, kad jei įstosiu į kitą kryptį, būsiu geras specialistas, nebėra laiko bandymams.

Pradėjau mokytis ir lietuvių kalbos, ypač iš pradžių man tai buvo labai įdomu. Jaučiau, kad svečias būsiu tol, kol nekalbėsiu lietuviškai. Bandydavau kalbėti šia kalba ir su draugais, o jie kaip tyčia, atsakinėdavo rusiškai. Vėliau skaičiau laikraščius ir po truputį pradėjau kalbėti šia kalba.

Ji sudėtinga. Kai pradėjau gilintis, supratau, kad nieko nesuprantu. Tam tikros logikos, kai kuriuose dalykuose, visiškai neradau, o kai nerandi logikos nesinori mokytis. Tačiau su laiku kalbėti išmokau puikiai.

– Kaip pirmieji įspūdžiai atvykus į Lietuvą keitėsi bėgant metams?

– Su mano lietuvių kalbos progresu keitėsi ir aplinka, supratimas. Kai supratau, ką kalba per radiją, ką kalba žmonės aplink, kai galėjau susitarti su draugais, lietuviškai galėjau kalbėti su drauge situacija keitėsi.

Pradėjau suprasti tautos dvasią, žmones, apie ką viskas vyksta bendrai. Kai keičiasi kalbos mentalitetas, viskas keičiasi ir tavyje.

– Ar buvo sunku pradėti karjerą Lietuvoje? Su kokiais iššūkiais teko susidurti? Kaip pavyko rasti vietą lietuviškos mados pasaulyje?

– Kadangi esu labai žingeidus ir visur kišau savo nosį, man darbą pasiūlė turbūt greičiausiai iš viso kurso.

[[ge:lrytas:lrytas:36638979]]

Karjera neprasidėjo nuo tam tikro laiko, tam tikros valandos ar skambučio. Viskas vyko po truputį. Reikėjo gyventi, tam turėti pinigų. Kai atvykau čia buvau jau uždirbęs pakankamai, bet lėšos greitai baigėsi.

Čia vėl – mano mentalitetas. Visus vaišinau į kairę ir į dešinę, todėl visi su manimi kartu ir būdavo. Kai pinigai baigėsi, galvojau kažkas pavaišins ir mane, bet šventė baigėsi.

Tačiau karjera prasidėjo kartu su mokslais. Mokėjau siūti, turėjau savo išdirbtų lekalų. Siuvau vyriškas kelnes, marškinius ir po truputį pradėjo plūsti užsakymai. Drabužius užsakinėjo net diktoriai – sakau, tai buvo sėkmės pradžia.

1992 m. gavau su oda dirbančios įmonės pasiūlymą. Labai mėgau odą, suprasdavau, kad tai gyva medžiaga, todėl sutikau – tai buvo tikros karjeros pradžia. Gavau tam tikrą laisvę, padorią algą, nereikėjo galvoti, kad jei nepasiūsiu, ką rytoj valgysiu.

Buvo sukurta ir parodyta tikrai ne viena kolekcija iš odos. Buvo gerų pardavimų, oda turi aukštą pridėtinę vertę. Vilniaus senamiestyje atidarėme saloną, ten kūriau prabangią kolekciją, dirbome kartu su italais. Taip pat iš likusių drabužius siūdavome „Gariūnams“, galima sakyti, kad 80 proc. įmonės sėkmės sulaukėme iš pardavimų ten.

Atrasti vietą lietuviškos mados pasaulyje nebuvo sunku. Aš išsiskyriau iš aplinkos ir mentalitetu, ir išvaizda, ir mąstymu, ir temperamentu. Man, kaip asmenybei, dėmesys buvo kitoks.

Žinoma dirbau geriausiai, kiek galėjau, bet vieta man tiesiog atsirado savaime. Dėkingai reagavo aplinka, mane pastebėdavo – tai skatino integravimą į šalies kūrybinį pasaulį.

– Ką jums reiškia lietuviškumas? Ar jaučiate, kad per tiek metų dalis jūsų tapo lietuviu?

– Žiūrint į dabartį, Lietuvoje gyvenu daug ilgiau, nei gyvenau Armėnijoje. Iš gimtinės išvykau, kai man buvo 25-eri. Be abejonės pasikeičiau ir su laiku man labai patiko tas pokytis.

Tapau europietiškesnis, santūresnis. Nors žingeidumas išliko, jis nurimo. Manau, kad atsirado tai ne tiek lietuviškumas, o Lietuvos gyventojo charakterio mentaliteto.

Čia turiu vaikų, įdukrai gretai 25 m., sūnui 20 m., turiu dviejų metų vaikutį – mano šeima čia. Tačiau ir pats nebuvau grynas armėnas. Mano mama žydė, pats esu kosmopolitas. Nors augau krikščioniškai savyje jaučiu ir žydiškumą. Man tai nesvetima.

Nors ji buvo tarptautinė, mano vaikai lankė žydų mokyklą. Mano žingeidumas atsiskleidė, nes vaikai turi platesnį požiūrį – moka daug kalbų, tai puiku.

[[ge:lrytas:lrytas:36638981]]

Požiūris į Lietuvą taip pat buvo plačiaformatis. Mačiau ir lietuvišką ir nelietuvišką pusę, turėjau lietuvių ir ne lietuvių draugų.

Gyvenant čia įsipynė ir lietuviškos tradicijos. Pavyzdžiui, anksčiau mano Kalėdos buvo armėniškos – sausio 5–7 dienomis, dabar jas švenčiu kartu su visais. Tačiau tai ne taip svarbu, kaip tikėjimas – jį arba turi arba ne.

Kiekvieną rytą pradedu su malda armėnų kalba, ji mane pastiprina ir dvasiškai ir emociškai.

– Ar jaučiatės visiškai priimtas Lietuvoje, o gal anksčiau (ar net dabar) pasitaikė situacijų, kai jautėte, jog esate užsienietis?

– Tik atvykęs nuolat jaučiausi svetimas, ypač nekalbant lietuviškai. Bet šiandien aš tikrai savas – man buvo tiesiai šviesai pasakyta – Seržai, tu jau seniai savas. Net nesijaučia, kad kažkada emigravau – džiugu, kad čia sukūriau tokį gyvenimą.

– Kuo gyvenate dabar ir kokių svajonių karjeros kelyje dar turite?

– Šiandien kuriu dideliems klientams, labai džiaugiuosi, kad mano dizaino, kūrybinių sprendimų žmonės nori. Kartu su žmona turime įvairių projektų – dirbu ne tik mados, bet ir grafikos dizaineriu.

Mano karjeros kelias stiprus, bendradarbiauju ir su mokslininkais, kūrėme inovatyvios mados audinį, dirbame su tvaria mada.

Kalbat apie svajones – nežinau, ar norėčiau, ką nors keisti. Mane supa puiki šeima, mylimi žmonės. Viskas gerai, esu laimingas ir Lietuvoje gyvenu puikų gyvenimą.

Vienas garsiausių dizainerių S. Gandžumianas atsivėrė apie kelio Lietuvoje pradžią: „Nuolat jaučiausi svetimas“