„Močiutė serga demencija. Atėjo pas mane, prašydama pagaminti sumuštinio su sūriu. Basomis kojomis, su naktine suknele, su žodžiais, Robertai, sapnavau savo tėvą ir vyrą, jie vaikšto po namus, bet nekviečia dar į aną pasaulį. Noriu su tavim atsisveikinti dabar, nes rytoj tu išvažiuosi. Man sunku, taip pripratau prie tavęs. Ačiū, kad padėjai mano sūnui, jis pavargo, susirgo, jam jau gerai, rytoj ateis vėl būti su manim, jis toks geras vaikas.
Krūtinėje buvo sunku sutalpinti visus jausmus, emocijas. Buvau pasiryžęs, kad šiuo metu turiu išjungti jausmus ir pasitelkti logiką, kad galėčiau elgtis teisingai.
Apmoviau jai kojines ir, nors žinojau, kad ji nevalgys, nuvedžiau ją ne į lovą, o į virtuvę. Ten, vidurnaktį, padariau sumuštinius. Ji jų neėmė, tačiau pasirinkau tai daryti, kad būtų lengviau. Pasirinkau tai dėl mūsų abiejų gerovės, kad ji nesijaustų liūdna, o man pačiam – kad liktų šypsena, geri prisiminimai, ir svarbiausia, kad ji manimi pasitikėjo sunkiu sveikatos metu. Po pusvalandžio ją paguldžiau, sakydamas: „Jei vėl reikės sumuštinių, aš pasiruošęs“.
Tai, ką patyriau su močiute, man suteikė gilių atsakymų į gyvenimo klausimus apie žmonių santykius, apie meilę ir atsakomybę.
Gero poilsio, būkite sveiki, ir nepaleiskite svarbaus darbo, mylėti! Būk sveika, miela mano močiute! P.s. sumuštiniai daryti miego stadijos metu, bet ne išvaizda svarbiausia, o turinys, ar ne?“, – šalia naktį močiutei darytų sumuštinių nuotraukos rašė jis.