„Kuo daugiau galvoju apie R. Bradūną, tuo daugiau visko grįžta. Pašėlę dalykai... Per jį atsidūriau televizijoje, įžengiau į muzikos pasaulį. Dirbome vienoje Vilniaus kabelinių televizijų, valgydavom kavinėje pastato apačioje, pas Ireną, kurią vadinom mama.
Niekad neturėjom pinigų, bet visai neblogai gyvenom, tuo labiau, kad tais laikais Žilvino Žvagulio įkurtas klubas „Muzikinis angaras“ šou verslo žmonėms viską duodavo į skolą. Žinoma, tas skolas kažkada reikėdavo padengti.
Tada susigalvodavome įvairių renginių, ką nors sukurdavome. Su Ramūnu Bradūnu jau ir kūrybinis etapas atrodydavo kaip festivalis, kaip vienas didelis bajeris, kuris visų nuostabai vėliau virsdavo kūnu. Kai kartu pradėjome vesti laidą „Teritorija“, sugalvojome iškelti netikras vestuves. Rolandą Kazlą, kuris tuo metu draugavo su Bradūno grupės nare, įkalbinėjom būti piršliu, bet jis labiau norėjo likti pabroliu.
Piršlio juostą užsirišo būgnininkas Robertas iš „Tigro metų“. Beje, kaip tik parašė, kad ją iki šiol tebeturi. Mano tėvus suvaidino kolegos žurnalisto Dariaus Šumsko tėvai. Kaimynai stebėjosi, iš kur pas tuos žmones staiga atsirado dukra... Ramūną mūsų draugas ir kolega Martynas Ivinskas aprengė savo dėdės – Egidijaus Sipavičiaus švarku, aš kažkur barteriu pasiėmiau baltą suknelę.
Beje, po ja slėpiau daug mėlynių: su tuo pačiu Bradūnu prieš tai savatgalį šėlome Vingio parko renginyje. Ten buvo įrengta terasa ant laiptų, gana aukštai. Šokome, kritome per terasos bortą. Keista, kad neužsimušėme. Ramas užsimušė vėliau, autoavarijoje“, – Lrytas apmaudo neslėpė ji.
Tačiau likus vos keletui dienų iki lemtingo įvykio Ramūnas kaip nujausdamas panoro su Jurga pasimatyti. Dėl jųdviejų susitikimo jis netgi atvyko į Palangą.
„Likus bene savaitei iki žūties (tuo metu jau dirbome skirtingose televizijose, bendravome rečiau) staiga paskambino, sakė, nori susitikti, atvažiavo į Palangą, kur filmavau laidas. Kaip keista. Tada sutarėme apeiti visas Palangos vietas, kuriose anksčiau niekada nebuvome. Lyg Ramas būtų jautęs, kad kitų progų nebebus. Nors centų į jūrą – kad grįžtų – nuo tilto neįmetė – suvalkietis juk, pagailėjo...
Ramūnas buvo širdies žmogus. Pažinojau ir jo mamą, į kurią sūnus kreipdavosi „jūs“, net jei abu dėl ko nors susibardavo. Jis buvo mandagus, draugiškas, romantikas, kūrėjas, azartiškas žaidėjas, linkęs į nuotykį. Tų nuotykių buvo daugybė... Gaila, labai gaila, kad savo gyvenimą jis pabaigė toks jaunas. Galbūt ir tai turėjos įtakos, kad aš iki šiol nevairuoju automobilio“, – pasakojo ji.