Pranas Treinys gimė 1928 gegužės 15 d. Kuktiškėse, Utenos rajone. 1950 m. baigė Dramos studiją, 1951 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą.
Nuo 1950 m. buvo Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras) aktorius, o 1958–1991 m. ėjo teatro direktoriaus pareigas. Išleido daug įvairaus žanro knygų – romanų, apsakymų, atsiminimų. Romano „Ančiuko kryžius“ (1970) inscenizacija (1984) šiame teatre sulaukė ypač didelės sėkmės.
Pasisekė ne tik šiam teatrui, kuriame net keturiasdešimt vienerius metus ištikimai dirbo Pranas Treinys, bet ir visam Utenos kraštui, kurį per visą savo gyvenimą ištikimai garsino. Treinys tarp kitų rašytojų išsiskyrė aukštaičių tarmės puoselėjimu. Jis parašė apsakymų rinkinį „Banko balandžiai“ (1963), romaną „Ragana, pelė ir Faustas“ (1971), novelių apysaką „Saulėlydžio vieversys“ (1965), sakmių romanus – „Tėvai ir krikštatėviai“ (1972), „Laumės juosta“ (1976), „Jievaro tiltas“ (1980), „Paparčio žiedas“ (1986), „Septynios prakeiktos nuotakos“ (1995), apsakymus vaikams – „Saulėgrąžos pasaka“ (1966), romanus „Šilų poringės“ (2008), „Ragana Marija“ (2009), „Meilės pasaga“ (2014).
Ypatingą dėmesį P. Treinys skyrė teatro pasauliui, kurį apmąstė knygose „Aktoriaus pravaikšta“ (1985), „Atsisveikinimas su teatru“ (1998), „Aktoriaus Anupro meilė“ (2000), „Aktorė“ (2001), atsiminimų knygoje „Tango su arkangelu Gabrieliumi“ (2010), „Duogo užrašai“ (2016) ir kt.; taip pat jis išleido pjesių rinkinį „Šilojų midus (2003)“.
Pranas Treinys rūpinosi teatro rekonstrukcija, kuri vyko 1972–1981 metais, o išėjęs į pensiją nuolat domėjosi teatro gyvenimu. Kiekvienas susitikimas su Pranu Treiniu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre būdavo įsimintinai šiltas ir pakylėtas. Iki paskutinės akimirkos jis buvo ištikimiausias šio teatro patriotas ir įkvėpėjas – švenčiant Tarptautinę teatro dieną, jis visai LNDT bendruomenei perdavė šiltus sveikinimus.