Bilietai į papildomą Free Fingos koncertą liepos 20-ąją „Midsummer Vilnius“ scenoje tirpsta. Du vakarai, styginių kvartetas, naujas amplua – bet esminiai dalykai lieka. „Vis dar stoviu ant hiphopo“, – sako jis.
Specialiame festivalio interviu – Tomo Narkevičiaus-Free Finga mintys apie tylą prieš pasirodymus, santykius, kurių neliko, ir planą, kuris skamba kaip pokštas, bet yra visai rimtas: JT asamblėja.
– Kaip atrodo tavo rytas prieš ypatingai svarbų pasirodymą?
– Stengiuosi išsimiegoti, tada pavalgau žiauriai gerus pusryčius. Tikiu, kad geram kūne – geras koncertas. Stengiuosi neskubėti, neturiu jokių papildomų darbų – tik koncertą galvoje. Išvažiuoju pasivaikščioti arba su dviračiu pasivažinėti.
Leidžiu mintims nueiti kažkur kitur, kad į sceną ateičiau švarus – ir dar turintis, ką pasakyti.
– Trys jausmai, kuriuos atneši į „Midsummer Vilnius“ sceną?
– Vienas jausmas – užtikrintumas. Su grupe ir su šiuo albumu, kuris jau daugiau nei metus gyvena, pasiekėm įdomų virsmą. Jis jau į kažką kitą pavirto. Ir many verda toks užtikrintumas, kurį noriu perduoti.
Ateisiu su laisve – ant scenos pagaliau jaučiuosi kaip namie. Ir nesvarbu, ką žmonės pagalvos. Trečias jausmas – optimizmas. Nors šiaip nesu labai optimistiškas žmogus, bet po truputį virstu į tokį. Kaip tai atsispindės muzikoje – nežinau. Bet tai – mano virsmas.
– Ar teko ką nors paaukoti, kad būtum scenoje? Kitas svajones, santykius?
– Teko aukoti laiką su žmonėmis. Tuo metu, kai labiausiai formavosi mano muzikinis garsas, teko aukoti santykius – su panom, su draugais. Sakydavau: „Negaliu eit susitikt“, nes noriu sėdėt studijoj. Daug kas nuo manęs atitolo. Užsidariau į tokį tunelį.
Kol supratau – ne sėdėjime gimsta geros dainos, o patirtyse. Ir žmonėse, kuriuos ignorinau.
– Kas tavo karjeroje suvaidino lemiamą vaidmenį?
– Kas mane suformavo? Mama – ji nuvedė į „TeleBimBam“. Neringa, kuri padėjo man vystytis kaip vaikui – įskiepijo meilę scenai. Ne muzikai – scenai. Vytautas Miškinis, „Ąžuoliuko“ vadovas – tapo autoritetu. Parodė klasikinės, chorinės muzikos ribas. Vaiperis – jis priėmė mane į elektroninės muzikos sceną. Fortepijonas kaip instrumentas, hiphopas – be jo neturėčiau stuburo. Net dabar, kai „Midsummery“ bus koncertas su styginiais, viskas stovi ant hiphopo.
– Karjeros momentas, kuris iki šiol sukelia šiurpuliukus?
– Berlyne toks tragiškas koncertas su vardu „Fingalick“. Pradėjau grot – ir iš 600 žmonių liko 10. Tragiškas vakaras. Tragiškas lūžis. Tada paleidau visus užspaudimus, visus lūkesčius. Viskas sudegė. Ir tapau laisvesnis. Atsirado lietuvių kalba, lietuviška muzika ir „Free Finga“.
– Jei ne ši profesija, kur save įsivaizduotum?
– Jei nebūčiau muzikoj – norėčiau sėdėt Jungtinių Tautų asamblėjoj, klimato klausimais. Norėčiau varyt į Braziliją – į „COP30“. Man atrodo, kad turiu diplomatinių įgūdžių. Neseniai mūsų kiemo bendrijoj visi susipyko – pabandžiau suvienyt.
Ir šiandien kaimynė priėjo: „Ačiū, kad įtikinai, jog nereikia daugiau vietų mašinoms“. Tai gal mano diplomatiniai įgūdžiai praverstų JT.