Savo poziciją Indrė išdėstė „Instagram“ platformoje – netrukus po to, kai socialiniuose tinkluose pradėjo plisti minėtos laidos ištrauka. Pasak jos, viešoje erdvėje vis dažniau tenka susidurti su reiškiniu, kai patyčios dangstosi humoro forma.
„Ilgai galvojau apie patyčias. Ypač apie tas, kurios slepiasi po humoro kauke.
Humoras mūsų gyvenime yra būtinas. Jis gydo, išlaisvina, padeda išgyventi net sunkiausius gyvenimo etapus. Mokėjimas pasijuokti – ir iš savęs, ir kartu su kitais – rodo brandą. Bet yra labai plona riba tarp juoko su kažkuo ir juoko iš kažko.
Neseniai mane pasiekė situacija, kuri labai aiškiai parodė, kaip skaudžiai tą ribą galima peržengti. Socialiniuose tinkluose išplatintas vaizdo įrašas, kur trys jauni vyrai juokiasi iš žmonių su negalia. Ne šalia, ne kartu, o tiesiog iš jų. Ne humoro forma, o panieka.
Ir šįkart tai – ne abstrakti istorija. Aš pažįstu tuos, iš kurių buvo juokiamasi. Prieš kurį laiką vedžiau socialinį projektą per LRT Plius kartu su Rūta – moterimi, kuri taip pat buvo susijusi su tuo pačiu vaizdo įrašu. Ir taip, viena iš tų, iš kurių buvo šaipomasi, yra Irmina. Tai mergina, turinti negalią, bet turinti ir drąsos, ir jautrumo pasakyti: „Man skauda.“
Ir kai man parašė – negalėjau likti nuošaly. Todėl ir pasidalinau ta nuotrauka – kurioje viena iš šių merginų. Nes už kiekvieno juoko kažkieno sąskaita stovi realus žmogus. Su gyvenimu. Su orumu. Su svajonėm.
Ir čia iškyla labai sudėtingas klausimas – ar viešindami tokius atvejus mes padedame? Ar suteikiame dar vieną bangą dėmesio tiems, kurie to gal ir siekia? Galbūt jie trokšta triukšmo, nes triukšmas generuoja sekėjus, peržiūras, o kartu ir – pelną. Bet ar tylėdami mes nepadedame tam triukšmui augti toliau, šįkart – be jokios atsakomybės?
Aš neieškau keršto. Aš ieškau atsakomybės. Nes internetas tapo laukiniais vakarais – kas turi telefoną, tas gali „juokauti“ bet kieno sąskaita. Ir šitaip tyčiotis – ypač iš pažeidžiamų žmonių – tampa vis labiau normalizuota. Tai nėra normalu.
Šiandienos retorinis klausimas visiems mums: Kaip atpažinti patyčias, kai jos apsimeta humoru? Kaip reaguoti atsakingai, neišpopuliarinant blogio, bet ir neleidžiant jam vešėti tyliai?
Galbūt reikėtų ne tylėti, o šviesti. Kalbėtis. Diskutuoti. Ir labai aiškiai sakyti: Ne kiekviena nuomonė yra vertybė. Ne kiekvienas juokas yra šviesa.
P.S. Esu dėkinga tiems, kurie kreipiasi ir nebijo kalbėti. Kiekvienas balsas – svarbus. Kiekvienas, kuris pasakė „man skauda“ – jau keičia pasaulį“, – nuomone dalijosi I. Bareikienė.