Ji kuria įspūdingas gėlių puokštes iš šenilo vielučių. Ši rankdarbių technika Lietuvoje dar nėra plačiai paplitusi.
„Šia technika susidomėjau visiškai netikėtai – pamačiau ją internete ir tą patį vakarą užsisakiau medžiagas. Pirmiausia pabandžiau pasidaryti sau, o vėliau nusprendžiau parodyti ir platesnei auditorijai“, – naujienų portalui Lrytas su šypsena pasakojimą pradėjo Rūta.
Išmokti šio amato jai padėjo ne kursai ar mokymai, o internete rasti vaizdo įrašai, kuriuose pynimo subtilybes demonstravo kiti kūrėjai. Vis dėlto Rūta pripažino – besimokant ne kartą teko išardyti ne vieną pradėtą kūrinį.
„Nepavykus ardžiau ir bandžiau iš naujo. Kantrybės turiu daug, todėl nebuvo minčių viską mesti“, – sakė ji.
Kiekvienas gaminys reikalauja itin kruopštaus darbo. Vienos puokštės gamyba gali užtrukti nuo 6 iki 9 valandų, o didesnės – dar ilgiau.
„Kiekvienas žiedelis sukamas atskirai, tada klijuojamas, tvirtinamas ir galiausiai komponuojamas į puokštę. Tai reikalauja daug kantrybės, bet malonumas kurti viską atperka“, – pasakojo Rūta, pripažindama, kad didžiausias iššūkis – rankų ir akių nuovargis.
Šių puokščių kūrimas gali būti ne tik pomėgis, bet ir verslas. Jų kainos svyruoja nuo 17 iki 25 eurų, priklausomai nuo dydžio ir sudėtingumo.
Kol kas tokie darbai, kokius kuria Rūta, Lietuvoje – retenybė, tačiau užsienyje ši technika sparčiai populiarėja. Rūta džiaugiasi, kad dėmesio jos kūryba sulaukia ne tik iš lietuvių, bet ir iš užsieniečių.
„Gaunu asmeninių žinučių, užklausų, kiti kūrėjai net išsisaugo mano darbus kaip pavyzdžius. Tai labai džiugina“, – šyptelėjo ji.
Naują pomėgį palaiko ir jos darbais didžiuojasi ne tik aplinkiniai, bet ir šeimos nariai.
„Mes visada vieni kitus palaikome – nesvarbu, kokios idėjos ar veiklos ateina į galvą. Esame vienas kito užnugaris ir didžiausi gerbėjai“, – pasakojo Rūta.
Paklausus, ar jos kūriniai jau puošia brolio Lino namus, Rūta teigė, kad dar ne. Vis dėlto jos, namuose netrūksta „Žemaitukų“ atributikos, muzikinių albumų ir straipsnių iškarpų.
„Renkame viską ateities kartoms. Turime tradiciją kartais susėsti, viską peržiūrėti ir prisiminti. Esame labai artimi, visada atviri vienas kitam. Aš dažnai važiuoju į „Žemaitukų“ koncertus, nes man patinka matyti, kaip jis dirba ir kaip jį myli klausytojai.
Mačiau pirmuosius jų bandymus, žinau, kiek darbo ir širdies įdėta, todėl dabar juos matyti scenoje – neapsakomas jausmas“, – apie jųdviejų ryšį baigia pasakojimą Rūta.