„Ir vis dėlto šiandien Tunisas – tai ne tik palmės ir balti mediniais langinėmis puošiami miesteliai, bet ir po revoliucijos lėtai tvarkomas chaosas: didžiuliai šiukšlynai, apmiręs servisas, skurdas, priverčiantis kelti klausimą – ar mes, turistai, čia ieškome atostogų, ar antropologinės patirties?“, – sako tik ką su artimaisiais iš kelionės po šią šalį sugrįžęs TV laidų vedėjas, filmų kūrėjas ir žurnalų redaktorius Edvardas Žičkus.
Žinomas vyras Tunise per pastaruosius du dešimtmečius lankėsi jau tris kartus, tad šįsyk kaipmat pastebėjo skirtumus.
„Kelionė į Tunisą – tai nuolatinis kontrastas tarp grožio ir chaoso. Tarsi gyventum dviem realybėmis: romantišku Viduržemio paveikslėliu ir kasdienybės brutalioje netvarkoje. Grįžti su istorijų ir nuotraukų lobynu, bet ar norisi čia sugrįžti – klausimas atviras.
Tunisas palieka stiprų poskonį, ir tik nuo tavęs priklauso, ar jis bus saldus kaip datulė, ar kartus kaip degutas“, – įsitikinęs žurnalų „ELLE Travel Lithuania“ ir „ELLE Decoration Lithuania“ vyriausiasis redaktorius.
Užkietėjęs keliautojas mano, kad turistų pamėgtos šalies veidas ėmė keistis po pilietinio karo. 2011 metais „Arabų pavasaris“ prasidėjo būtent Tunise. Mohamedo Bouazizi susideginimas prieš valdžios korupciją išprovokavo revoliuciją, nuvertusią prezidentą Zine El Abidine Ben Ali.
Tuomet šalis pasuko demokratijos keliu, tačiau ekonomika nuo to tik susvyravo: turizmas krito, jaunimo nedarbas šiandien siekia net 35 procentus, o vidutinis atlyginimas svyruoja apie 250–500 eurų per mėnesį.
Tai lemia, kad turistai čia jaučiasi kaip privilegijuoti – bet kartu tampa ir „pinigų maišais“, kuriuos vietiniai bando kuo labiau išnaudoti. Kartais itin įkyriu ir varginančiu būdu.
„Nors paslaugų kokybė dažnai nuvilia, kainos turistui atrodo žemos. Puodelis espreso kavos sostinėje Tunise kainuoja vos 0,30 euro, vakarienė su žuvimi – nuo 10 eurų, nakvynė jaukiuose riaduose ar net boutique stiliaus viešbutyje – nuo 30 eurų už kambarį.
Tiesa, kurortuose viešbučiai „lupikauja“ ir už savaitės poilsį 5 žvaigždučių viešbutyje su „viskas įskaičiuota“ jau prašo poros tūkstančių eurų“, – atskleidžia Edvardas, kuris paskaičiavo, kad savaitės atostogos su keliomis ekskursijomis dviem žmonėms atsiėjo daugiau kaip pusketvirto tūkstančio eurų.
Turgūs, kur kvepia kmynais, datulėmis ir alyvuogėmis, atskleidžia tikrąjį kontrastą: spalvos ir kvapai už menkus pinigus, bet už kiekvieno kampo tyko šiukšlių krūvos ir viską aptraukęs dulkių sluoksnis.
„Vienas labiausiai šokiruojančių Tuniso veidų – milžiniški šiukšlynai. Net ir prestižiniuose kurortuose gatvės neretai nešluojamos, plastikas užkemša upelius, o užmiesčio kelkraščiai tampa nelegaliais sąvartynais su sudegusiais automobiliais, statybinių medžiagų liekanomis ir beprotišku dvoku. O ką jau kalbėti apie higieną, kurios trūkumas dažnai virsta įvairiais turistų sveikatos negalavimais. Tai ne tik estetinė problema, bet ir šalies simbolis: sistema stringa, tvarkos trūksta, žmonės pavargę tikėtis permainų“, – sako garsus TV projektų kūrėjas.
Tunisas – viena liberaliausių musulmoniškų šalių, tačiau islamas čia akivaizdus. Dalis moterų dengiasi galvas, penkis kartus per dieną miestuose nuaidi maldos kvietimas, o ramadano metu turistai gali pasijusti nepatogiai valgydami gatvėje. Alkoholio nusipirkti sudėtinga, jis brangesnis nei maistas, o vietiniai neretai piktai žiūri į vakarietišką laisvę. Bent jau taip teigiama oficialiai.
„Tačiau mus kelionėje lydėjęs gidas Samiras tiesiai šviesiai papasakojo, kad sutemus vietiniai linksminasi baruose, nevengia alkoholio, o po to drąsiai sėda už vairo“, – kelionės įspūdžiais dalinasi E. Žičkus.
Ką Tunise verta patirti?
„Aplankyti Kartaginos griuvėsius – romėnų imperijos šlovės liudininkus. Vaikščiodamas tarp kolonų, pajunti istoriją, kuri čia kūrė Viduržemio civilizaciją. Medinos (Tuniso, Suso, Kairuano) – tai turgūs, kvapai, derybos ir kartu chaosas. Jei nemėgstate agresyvių pardavėjų – apsiginkluokite kantrybe. Į Sacharą verta leistis bent kelioms dienoms. Smėlio kopos, berberų kaimai ir naktis dykumoje po žvaigždėtu dangumi išlieka stipriausiu prisiminimu.
O paragauti būtina: brik – kepta tešlos kišenėlė su kiaušiniu ir tunu, kuskuso su ėriena – tikras šeštadienio šeimos patiekalas, datulių – ypač garsios Deglet Nour rūšies, nes laikomos saldžiausiomis pasaulyje. Vietinis vynas nustebins kokybe, nors butelis kainuoja vos 6–8 eurus“, – patarimų negaili ilgametis televizijos laidų kūrėjas.
Ko vengti?
„Serviso iliuzijų. Net 5 žvaigždučių viešbutyje aptarnavimas gali būti lėtas, ne visada malonus, o švaros standartai – ženkliai kitokie nei Europoje. Vengti derėtų ir gatvės maisto su majonezu, nes karštyje higiena trapi. O taip pat – naivaus pasitikėjimo. Turguje prekeiviai kainas kelia kelis kartus, tad derėtis būtina, be to, čia apstu kiniško šlamšto, kuris brukamas kaip rankų darbo vietinė vertybė.
Derėtų būti atsargiems ir be leidimo darant nuotraukas, nes žmonės jautriai reaguoja, ypač moterys. Na, o parsivežti lauktuvių galima ryškiaspalvių keramikos indų iš Nabeulo, prieskonių mišinių, ypač harisos pastos, alyvuogių aliejaus – čia jis vienas kokybiškiausių visame Viduržemio regione, datulių ir rankų darbo kilimų“, – pataria Edvardas.
Ar į Tunisą jis pats sugrįžtų dar kartą?
„Tai šalis, kurioje šiluma, kvapai ir spalvos užklumpa iškart. Tačiau Tunisas nėra atvirutė. Jis pilnas kontrastų: tarp jūros mėlio ir plastiko krūvų, tarp senovės didybės ir šiandieninės netvarkos. Bet gal būtent tai labiausiai ir sužavi – čia gyveni ne turistinėje dekoracijoje, o tikroje afrikietiškoje realybėje. Ir jei leidiesi į ją atvira širdimi, Tunisas paliks poskonį, kurį ilgai prisiminsi. Jis nepagražina savęs, todėl išvykdamas kiekvienas susidaro savo įspūdį. Aš pats po šios kelionės sugrįžti vėl ryžčiausi gal tik dar po keliolikos metų, kai šalis sugebės bent kiek apsikuopti ir labiau investuos į turizmą, nes šiandien kokybės ir kainos santykis nusveria į nepatrauklesnę keliautojui pusę“, – sako garsus kelionių žurnalistas.