„Nuo alytiškių“, „Alytus myli jus“, – tokie žodžiai buvo parašyti ant servetėlių. Stiuardas prie laiškelio padovanojo ir „Kinder“ šokoladukų.
Apie tai Nerijus papasakojo socialiniame tinkle.
„Alytiškis visur lieka alytiškiu. Tai įrodanti istorija nutiko išskridus su šeima atostogų. Lėktuve vaikai laimingai snaudė, kai priėjęs stiuardas įteikė du šokoladukus ir perlenktas servetėles. Bandau ginčytis, kad nieko neužsakiau, šeima miega, bet jis atsakė – čia jums ir įduoda į rankas!
Susiję straipsniai
Atvertęs servetėles pamatau užrašus „Nuo alytiškių“, „Alytus myli Jus“. Kai stiuardas vėl eina pro šalį paklausiu – nuo ko ši staigmena? Kas tas alytiškis? Jis šypteli – aš.
Bet svarbiausia čia buvo ne šokoladas ir kava, o geras žodis. Kasdien perskaitau šimtus komentarų apie tai, kad ne tas takas tvarkomas, ne ta mokykla remontuojama, ne tokios rūšies ar spalvos gėlės pasodintos, ne toks atlikėjas renginyje ir taip toliau. Bet gal kažką gyvenime darau gerai?
Jei jaunas žmogus, augęs Alytuje, dabar vis dar atvažiuojantis aplankyti artimųjų, pamatęs atpažįsta ir nusprendžia maloniai nustebinti. Jis pastebi, kaip gražėja miestas, gatvėse mažiau duobių, parkuose daugiau fontanų, šurmuliuoja renginiai, statosi nauji namai ir kuriasi nauji verslai.
Tikiu, kad po karjeros ore, kai norėsis žemiško stabilumo – šis žmogus pagalvos apie grįžimą į gimtinę, o mes jo lauksime. Ne paslaptis, kad kartais pritrūkstame tokio pozityvo savo mieste, o lietuvis lietuviui išvis sunkiai pasako gerą žodį. Tad ši istorija nėra apie šokoladą, o apie alytiškius, kurie bet kurioje pasaulio vietoje jais ir išlieka, nes mes, DZŪKAI, esame žmonės „iš dūšios“. Tiesa?
P.S. Išlipdamas iš lėktuvo norėjau padėkoti ir įteikti „Alytus-Myliu“ ženkliuką, bet teko eiti per kitą išėjimą, tad kolegų tik paklausiau vardo pavardės. Ačiū, Augustinai Pakėnai, kuris maloniai nustebino ir vėliau net kava pavaišino, o aš dabar lieku skolingas jums ženkliuką, nes Alytus myli žmones kurie čia buvo, gyvena ir gyvens, tad laukiu svečiuose“, – rašė jis.