– Valentinai, ar prisimeni momentą, kai supratai, kad nuo scenos jau nepabėgsi?
– Gal visai ir nesupratau... Iš tiesų štai sėdime kavinėje, tuščia, o aš įsivaizduoju, kad galėčiau čia dirbti ir panaudoti savo scenos sugebėjimus. Egzistuoja daugybė darbų, kuriuose reikia mokėjimo bendrauti, netgi vaidybos elementų, būtų tikrai labai įdomu.
Kartais scenoje pritrūksta turinio, aktoriai nelabai turi ką pasakyti, bet juk svarbiausia, kaip jie kalba, kaip pavyksta sujungti savo emocijas, gyvybiškumą, smalsų požiūrį į gyvenimą. Man atrodo, kad visi aktoriai turi vaikišką prigimtį, aš ją irgi turiu.
Man labai lengva susižavėti daiktu, kokiu nauju dalyku. Tai, kas nauja, iškart tampa įdomu, žavu, visa galva į tai neriu. Man tai leidžia suvokti kito žmogaus gyvenimo būdą ir jo filosofiją.
Dirbdamas su vaikais mokykloje supratau, kad įmanoma juos užkrėsti, sudominti, padaryti taip, kad ir jie užsinorėtų. Esu girdėjęs apie vieną klasę Lietuvoje, kur dauguma mokinių norėjo studijuoti geografiją.
Pasirodo, dėl gero geografijos mokytojo! Nemanau, kad kiti mokytojai yra prastesni už tą geografą, bet jis tikriausiai ne tik turėjo daug žinių, bet ir žinojo, kaip jas pateikti įdomiai.
Štai todėl ir neužsidarau tik scenoje, sceną atrandu mokykloje su mokiniais, renginiuose su auditorija.
Mano aktorystė prasidėjo nuo naujametinio vakarėlio. Buvau gal šeštoje klasėje, scenoje kažką parodijavau. Įsijautęs staiga atkreipiau dėmesį į tylą salėje, pamačiau įdėmų žiūrovų žvilgsnį ir pastebėjau, kaip jie, palinkę į priekį, manęs klauso. Tuo metu nesupratau, kas tai buvo, bet pajutau galintis valdyti auditoriją.
Didžiausias atradimas man buvo, kad turiu tokį sugebėjimą. Susidūrimas su tuo, ko nežinau, nepažįstu. Vėliau man sakė: „Nu, čia jau dovana...“ Esu dėkingas likimui, kad mano kelias taip susiklostė ir kad tie talentai nebuvo numesti į šoną, o panaudoti pagal paskirtį.
– Kuris iš tavo sukurtų vaidmenų iki šiol yra labiausiai mėgstamas?
– Dažniausiai tas, kurį kuriu paskutinįjį. Jis – arčiausiai. Gyvenimas teatre man iki šios dienos ėjo gana sklandžiai, po truputį, po truputį, vis puse laiptelio aukščiau, aukščiau. Bet jeigu man būtų šešiolika ar septyniolika ir turėčiau tiek vaidmenų, apdovanojimų, ar sau linkėčiau tokio kelio?
Buvo tikrai smagių vaidmenų, apdovanojimų, bet viskas tvarkingai, viskas savo laiku, apdovanojimai kažkur stovi, dulkių nuo jų kasdien nepučiu. Ir jie, ir visi vaidmenys man vienodai brangūs, jei jau darai, tai darai kaip įmanoma geriau. Niekada nevaidinau dėl pinigų, kiekviename vaidmenyje stengiuosi atrasti įdomumo. Būtinai reikia, kad būtų smagu!
– Kokius vaidmenis šiuo metu kuri? Ar laukia teatro premjeros, nauji filmavimai?
Ir laukia, ir viskas vyksta! Nors prietarais netikiu, bet giliai viduje jaučiu, kad kalbėti apie tai nesinori. Yra vienas naujas serialas, kuriame vaidmuo man labai įdomus. Pastaruoju metu personažai, kuriuos kūriau, buvo tokie paprastučiai, kvailučiai. Šis vaidmuo kitoks – personažas gudrus, apsukrus apgavimas, tai dingsta, tai atsiranda. Labai įdomu!
– Spalio 5-ąją teatro „Kitas kampas“ žiūrovai Kauno „Girstučio“ scenoje išvys ir tave. Kaip reagavai į pasiūlymą prisijungti prie jų kultinio spektaklio „Gero juoko dozė“ ir tapti svečiu-improvizatoriumi?
– Ir smagu, ir baisu. Ir norisi, ir nerimauju, ar pavyks, ar pasiseks. Tai nėra pirmoji nepatogi situacija, nuo senų laikų į jas save bandau įmesti. Esu tikras, kad kuo patogiau, tuo labiau išmirksti savo sultyse. Protui taip gal ramiau, gal ilgiau gyvensi, bet tas kelias niekur neveda.
Todėl jau senokai imu beveik viską, ką man siūlo, neklausdamas savęs, o kaip tai padarysiu, ar tai skirta man. Pabandom, kodėl gi ne?! O ir kas nutiks, jei susimausi? Nieko. Kai viskas praeis, būsi supratęs, kad pasirinkimas nebuvo geras ir kitą kartą į tą patį vandenį nebrisi. Baimė yra natūrali emocija, tik nereikia, kad ji mus užvaldytų.
– Su improvizacijos teatro „Kitas kampas“ aktoriais Audriumi Bružu bei Kirilu Glušajevu tau yra tekę bendradarbiauti ir kino aikštelėse. Ar būna, kad jų savybės tave erzina?
– Viena Audriaus savybė mane ir žavi, ir erzina, tai – jo kūrybiškumas. Man smagu iš šalies stebėto jo improvizacinius gebėjimus būti čia ir dabar. Kartais atrodo, kad Audrius turi kvantinį protą, jis tarsi ir vadovaujasi logika, bet tuo pačiu, netikėtais poelgiais tą logiką sulaužo ir visada pataiko tiesiai į dešimtuką.
Mane žavi Kirilo žinių bagažas, kartais atrodo, kad jis ne pirmąjį savo gyvenimą gyvena, o kokį septintąjį. Mėgstu jo svarstymus, pamąstymus, įsigilinimą į situaciją. Jo improvizacijose nėra atsitiktinumo, kiekvieną frazę ar repliką jis gerai apsvarsto.
– Ar improvizacija tau artima?
– Maniau, kad žinau, kas yra improvizacija, ji mane žavėjo, tačiau susidūriau ir su kitais teatriniais metodais, kurie improvizaciją taip pat taiko. Pradėjau giliau domėtis ir supratau, kad išties beveik nieko apie ją nežinau. Improvizacija – ne tas pats, kas aktorystė.
Esama aktorių, kurie neimprovizuoja, bet yra puikūs aktoriai. Repetuodami turime nuolat kartoti, po dešimt, dvidešimt, trisdešimt kartų. Yra aktorių, kurie negali atkartoti to, ką kartą gerai suvaidino, tiesiog neužfiksuoja. Aktorinė prigimtis priešinasi improvizacijai, atsiranda baimė suklysti. Man buvo atradimas, kad improvizuodamas iš pradžių darai, o tik paskui galvoji.
– Koks jausmas žengti į nežinią?
Patogiau, kai žinai, ką turi daryti, bet tai – nuobodu. Gyvenimas juk – irgi improvizacija, dažnai mus nustebinanti netikėtumais. Niekada negali žinoti, kada jis pasibaigs. Gimdymą suplanuoti gali, o mirties – ne. Netgi pasitraukęs iš gyvenimo žmogus artimiesiems palieka improvizaciją – o ką jiems su visu tuo daryti?! Kraštutinis pavyzdys, žinoma, bet gyvenimas mėgsta nustebinti.
Vaidinome tokią pjesę – vienas žmogus planuoja savo gyvenimą, laikosi grafiko, turi visus atsakymus į klausimus, rodos, jokie netikėtumai negali užklupti. O kitas įsitikinęs, kad turi būti minkštas tarsi vanduo, pasiduoti tėkmei, kad ir ką darytų. Man vandens pozicija artimesnė, bet negaliu paneigti ir plano svarbos.
Yra sakoma: jei nori prajuokinti likimą, pasidalink savo planais. Tai gal tuomet planuoti, bet būti pasirengusiam improvizacijai?
– Kaip improvizuoji kovodamas su jauduliu prieš spektaklį ar filmavimą? O gal visai nesijaudini?
– Anksčiau jaudulys mane ypač užvaldydavo, net ir prieš porą dienų buvo užklupęs. Kartais jis pakišdavo koją ir scenoje dėl jo negalėdavau atlikti dalykų. Ir tuomet u-lia-lia koks pyktis sukyla! Kažkas mėgino priminti: esi aktorius, negali pasiduoti.
O aš galvoju: eik tu velniop! Aš to negaliu kontroliuoti. Bet iš tiesų – gali, egzistuoja daugybė kvėpavimo pratimų, kurie padeda susikaupti, atsipalaidavimo ir energijos pakėlimo programėlių. Galiausiai arbatėlės galima pagerti...
Po daugelio metų patirties scenoje galiu pasakyti, kad kiekvieną kartą laukiu susitikimo su žiūrovu, leidžiu jauduliui save paliesti, bet jį kontroliuoju.
– Kaip ilsiesi tarp repeticijų, naujų pastatymų ir filmavimų?
– Man patinka važinėtis dviračiu, apsuku didesnį ratą važiuodamas į darbą. Kartais bėgioju, pagroju būgnais.
– Beje, apie muziką. Tavo brolis, pianistas Dominykas Kazimieras Krulikovskis dažnai pasirodo su „Kito kampo“ teatru. Ar su broliu esate buvę vienoje scenoje?
– Bus pirmas kartas! Labai gerai, nes jau seniai norėjau ką nors su broliu vienoje scenoje sukurti.
– Kazimieras pasidalino, kad vaikystėje taip pat svajojo tapti aktoriumi. Kai tau tai pasakė, pareiškei: „Nebūk, tu nenori“. Kodėl taip pasakei?
– Na, dėl konkurencijos (juokiasi). Dabar tikrai neatsimenu aplinkybių, gal jis mane buvo išpeikęs už kokį nors etiudą, gal nepasisekė vaidmuo, o gal kas nesumokėjo honoraro. Turbūt kalbėjau nuoširdžiai manydamas, kad aktoriumi būti nelengva.
Šitoje profesijoje turi būti ne tik geriausias, bet ir šimtu procentu žinoti, kad ji tikrai tavo. Yra palikusių aktorystę, nes suprato, kad šis kelias – ne jiems. Štai Marius Pocevičius studijavo matematiką, o vis tiek tapo aktoriumi. Ir kiek jis noro turi, kiek užsispyrimo, kiek daug jam tenka vytis. Matematiką gali vadinti prarastais metais, tačiau studijos jam ir labai daug davė – protą, suvokimą ir dar daug gerų dalykų.
Labai džiaugiuosi, kad brolis atrado savo nišą ir puikiai realizuoja save muzikoje.
– Kaip save apibūdintum gyvenimo scenoje?
– Tai nėra lengvas klausimas, nes paprasčiau apibūdinti žmogų, kai matai jį iš šono. Studijuodami visada prašydavome vienas kito pažvelgti iš šalies, šitaip pasimato daug dalykų, kurių pats nematai ar neišgirsti. Koks esu, reikėtų klausti mano žmonos, tėvų, artimųjų.
Bet šiaip... Esu ganėtinai ramus, netgi uždaras. Lyg ir galėčiau iškart susipažinęs bendrauti, bet dažnai neturiu noro. Noriu ramiai ir kuo ilgiau pabūti su žmogumi, absorbuoti jį, ištraukti informaciją, kas jis, kaip ir ką veikia, o tuomet spręsti – pakeliui mums ar ne.