„Daugiau nei dešimt metų fotografuoju vestuves, ir manau, kad lietuviškos tradicijos su tortais, vestuviniais šokiais yra labai gražu, bet mes norėjome kažko kito, netradiciško. Norėjome, kad mūsų vestuvės būtų savitos, atspindėtų mus pačius – tokius, kokie iš tiesų esame“, – pasakoja fotografas Artūras Aušra.
– Prisimenate momentą, kai pradėjote garsiai svajoti būtent apie tokias vestuves?
Justina: Dar draugystės pradžioje juokais esame sakę, kad jei kada nors tuoksimės, tai tuoksimės Las Vegase. Ta mintis visada buvo šalia, bet žingsnį pirmas žengė Artūras, kai prieš metus pasipiršo. Viskas buvo labai apgalvota ir romantiška – rezervavo staliuką ten, kur buvo mūsų pirmasis pasimatymas. Po vakarienės išėjome pasivaikščioti, nuėjome iki Senosios perkėlos ir užlipome į apžvalgos ratą. Besisukant ratui, aukščiausiame taške Artūras pasipiršo... Nuo to momento ir pradėjome planuoti vestuves.
– Artūrai, o kuo Jus sužavėjo Justina?
Artūras: Juokaujame, kad esame sielos dvyniai – kartais atrodo, kad mąstome vienodai, užbaigiame vienas kito sakinius...
– Kodėl vestuvėms pasirinkote tokį tolimą kraštą?
Justina: Mes patys sau dažnai sakome: „Eime ieškoti nuotykių“ – ir kažkas tikrai nutinka (šypteli). Dar draugystės pradžioje juokaudavome, kad gyvename lyg paralelinėje visatoje, kur viskas vyksta pagal kažkokį neįtikėtiną scenarijų. Las Vegase taip pat jautėsi, kad esame būtent ten, kur ir turime būti.
– Vestuvės Las Vegase išties priminė Holivudo filmą?
Artūras: Neslėpsiu, įsivaizdavome vienaip, bet realybė buvo kitokia. Filmuose Las Vegaso santuokos atrodo labai romantiškos, o iš tiesų labiau tiktų žodis „greitos“ – bet ir tame slypi savas žavesys (šypteli).
Justina: Taip, o dar filmuose dažnai rodo, kaip žmonės po vakarėlio atsibunda ir supranta, kad vakar susituokė. Realybėje taip nebūna – čia daugiau popierizmo. Pirmiausia reikia išsiimti licenciją, duoti priesaiką, tik tada gauni dokumentą ir gali keliauti į koplytėlę. Mes buvome dviese, todėl liudininkais tapo patys koplytėlės darbuotojai. O įdomiausia, kad „Yes, I do“ ištarėme liudininkei dar iki ceremonijos (šypteli).
Artūras: Beje, mus sutuokė žmogus, turintis lietuviškų šaknų. Užsisakėme ceremoniją, kad mus tuoktų Elvis. Prieš pat ceremoniją paaiškėjo, kad Elviu persirengęs vyras yra lietuviškų šaknų, pavarde – Stanulis. Kai suprato, kad mes lietuviai, jis pats papasakojo savo šeimos kilmės istoriją. Labai simboliškas atsitiktinumas.
– Akivaizdu, kad standartas – ne Jums. Įdomu, kaip Las Vegasui puošėsi jaunieji?
Artūras: Iš pradžių norėjome pasipuošti kaip Frankas Sinatra ir Marilyn Monroe – padaryti tokį išskirtinį akcentą. Bet galiausiai nusprendėme kiek paprasčiau. Kadangi ten labai karšta, atsisakiau klasikinio kostiumo ir pasirinkau tamsias kelnes bei marškinius.
Justina: O aš grįžau prie klasikos – pasirinkau trumpą baltą suknelę.
– Regis, nuo visų pavyko pasprukti! Kaip reagavo šeima ir draugai, kad tuokiatės tik dviese?
Justina: Visi žinojo iš anksto. Šeima priėmė ramiai, suprato, kad tai mūsų šventė ir mūsų sprendimas. Draugai ir kolegos taip pat nenustebo – jie sakė, kad tai visiškai mūsų stilius, būtent taip ir įsivaizduotų mūsų vestuves. (šypteli)
– Nors viskas įvyko greitai, kurią akimirką amžinai nešiositės atmintyje?
Artūras: Visada prisiminsiu Justiną prie rožinio „Cadillac“, kuris stovėjo prie vienos seniausių Las Vegaso koplytėlių. Atrodė ypatingai gražiai…
Justina: Man labiausiai įstrigo akimirka, kai dykumoje netikėtai pradėjo lyti. Kai išėjome iš viešbučio ir sėdome į taksi, pakilo stiprus vėjas, siūbavo palmės. Paklausiau Artūro: „Kas dabar bus?“. O jis taip ramiai atsakė: „Viskas bus gerai.“ Tą akimirką supratau – mes dviese, ir to užtenka. Kontrastas buvo neįtikėtinas: juk dykumoje visada saulėta, o čia – tikras škvalas.
Artūras: Taksi vairuotoja mus nuramino – pasirodo, Las Vegase lietus per vestuves laikomas geru ženklu (šypteli).
– Jūsų vestuvės skamba išties egzotiškai, o kur planuojate „kopinėti medų“?
Artūras: Nusprendėme medaus mėnesį praleisti čia, Amerikoje. Keliausime po dykumas, aplankysime nacionalinius parkus, mažus kaubojiškus miestelius, kanjonus. Po savaitės pasieksime Los Andželą, iš kur ir skrisime namo.
– Kaip manote, kokios vertybės yra Jūsų santykių pagrindas?
Justina: Manau, kad mūsų panašumai, kartais net atrodo, kad Artūras skaito mano mintis (šypteli). Mes sutariame esminiais klausimais, turime bendrų pomėgių, sutampa požiūriai. Jis tikras mano sielos dvynys.
Artūras: Mūsų kraujo grupė ta pati, o aš esu skaitęs, kad tą pačią kraujo grupę turintys žmonės neretai būna panašūs. Man tai atrodo logiškas paaiškinimas (juokiasi).
Justina: O man logikos nereikia – aš tiesiog tikiu šia magija! (juokiasi)
– Ko linkite savo santuokai?
Artūras: Linkiu sau ir Justinai visada kalbėtis. Mūsų stiprybė – bendravimas. Jei atsiranda problemų, jos išnyksta, kai pradedame dialogą.
Justina: Esu labai dėkinga Artūrui už tai, kad net sudėtingose situacijose jis išlieka ramus, su juo visada jaučiuosi saugiai. O dar linkiu gero draivo, kad mūsų gyvenime niekada netrūktų nuotykių!