Šeštadienį ir sekmadienį jam vienam priklausys šio garsaus teatro scena, kuriai jis atidavė daugiau nei tris dešimtmečius.
„Kostas buvo pats ryškiausias iš D. Tamulevičiūtės „dešimtuko“. Spektakliuose, kuriuose jis vaidindavo, būdavo tokių momentų, kad žiūrėdavai ir matydavai tik jį. Jo improvizacija bei artistiniai iššūkiai scenoje būdavo unikalūs – ir partneriai, ir žiūrovai patirdavo ypatingas emocijas. Kosto talento paslaptis taip ir liko neįminta. Matyt, jos ir neįmanoma būtų atskleisti. Su juo sykiu išeina ir dalis to auksinio teatro amžiaus. Juk keičiasi laikai“, – kalbėjo taip pat Jaunimo teatre su K. Smoriginu dirbęs garsus aktorius Vladas Bagdonas.
Scenos magas ir improvizatorius
„Dabar jau kiekviena prisiminimų apie Kostą akimirka – svarbi ir įsimintina. O su juo buvome pažįstami dar gerokai iki studijų tuometinėje Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – red.). Mes abu – kauniečiai, tik mokėmės skirtingose mokyklose. Suvedė mus aktyvumas. Kažkokį renginį kartu vedėme. Taigi, bendravome kone visą gyvenimą – ir teatre, ir šeimomis. Kostas labai gražiai bendravo su mano šviesaus atminimo mama“, – tarsi į kelis sakinius beveik šešių dešimtmečių prisiminimus bandė sudėti K. Smorigino bendramokslė garsiajame režisierės Dalios Tamulevičiūtės aktorių „dešimtuke“ Violeta Podolskaitė.
Būdami dar moksleiviais jie savo ateities planais nesidalijo ir nesitarė, kad abu rinksis aktorystę. Baigę mokyklą, susitiko jau Vilniuje, šalia Lukiškių aikštės buvusiuose Vilniaus valstybinės konservatorijos rūmuose.
„Kosto charakteris – ne iš lengvųjų. Aš irgi nebuvau linkusi nusileisti. Abiejų charakterių kampai buvo gana aštrūs. Nuolat būdavome kovos parengtyje ir kaudavomės. Bet viskas baigdavosi gražiai. Kai susitikome konservatorijoje ir išsiaiškinome, kad sykiu įstojome į tą patį kursą, jis man tepasakė: „Aišku. Teks bendrauti toliau“. Taip ir ėjome per gyvenimą su humoru. Neblogas „draivas“ išeidavo, – sklaidė prisiminimus V. Podolskaitė.
Dar studijų metais ji su K. Smoriginu bandė gilintis į ganialiojo Williamo Shakespeare'o tragediją „Makbetas“ – Violeta vaidino ledi Makbet, Kostas – Makbetą. Po studijų jie vėl sugrįžo prie W. Shakespeare'o kūrybos, kai šviesios atminties režisierius Eimuntas Nekrošius pagal dramą „Romeo ir Džiuljeta“ kūrė roko operą „Meilė ir mirtis Veronoje“.
Galbūt paauglystės laikais išgyventos dramos Kostui padėjo sukurti Romeo vaidmenį, o Violetai – Džiuljetos.
„Kostas buvo nuostabus partneris. Taip talentingai improvizuodavo, kad vos spėdavau prisitaikyti – buvo gyvas ir labai tikras. Todėl būdavo nepaprastai įdomu su juo dirbti, nes galėdavau kurti ir improvizuoti čia pat, scenoje. Gimdavo gražūs dalykai“, – prisiminė V. Podolskaitė, prisipažindama, kad iš daugybės sykiu praleistų metų teatre ir gyvenime dar negali išskirti kažko vieno, galbūt paties svarbiausio, brangiausio. Dar negyvena būtojo laiko emocijomis, nors žinojo, kad stebuklo, kuris prikeltų draugą iš sunkios ligos patalo, tikėtis nebėra vilties.
„Tačiau Kostas buvo nepaprastai kūrybingas ir stiprus kovotojas. Jo gyvybė ne kartą kabojo ant siūlelio. Juk net penkis organizmo sepsius buvo patyręs ir nors gydytojų prognozės būdavo itin niūrios, jis vis tiek išsikapstydavo. Išeidamas iš ligoninės, visiems paskambindavo ir pranešdavo, kad jau pasveiko. Ir ką – vėl į sceną. Dar ir naujų dainų parašė, ir roko operoje „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ dainavo. O kiek koncertų buvo surengęs! Jo visa dūšia, visa siela atsiskleidžia dainose. Jei vaidmenyse būdavo priklausomas ir nuo dramaturgijos, ir nuo režisieriaus, tai dainos buvo tik jo kūriniai. Jose buvo tikrasis Kostas. Jis ir liks dainose. Jose mes jį visada jausime, girdėsime ir turėsime“, – išgyvenimais dalijosi V. Podolskaitė.
Sugrįš pavasarį saulėtą...
K. Smorigino, kaip bardo ir dainų kūrėjo, vizitine kortele buvo tapusi daina „Paukščiai“, pagal prancūzų poeto Pierre-Jeano de Berangerio žodžius. Ir aktoriaus kartos žmonės, ir kur kas jaunesni šią dainą moka mintinai: „(...) Likimas piktas ir nuožmus./ Dažnai lyg žaislą žmogų mėto./Pavydžiu paukščiams: į namus/Jie grįš pavasarį saulėtą (...)“.
„Kuriant dainas, Kostui svarbiausia būdavo tekstas. Jei kažkokios eilės jį užkabindavo, pats nuspręsdavo, ar gims baladė, ar bliuzas, ar dar kažkas. Nors dainas Kostas pradėjo kurti dar jaunystėje, matyt, neteisinga būtų sakyti, kad jos užgožė tai, ką jis kūrė teatre ar kine, arba buvo mažiau svarbios. Dainos papildydavo kūrybą scenoje, bet, žinoma, teatras buvo pirmoje vietoje. Tik bėgant metams, kai teatro darėsi vis mažiau, dainų gimdavo daugiau ir daugiau“, – kalbėjo kompozitorius Audrius Balsys bendravęs, koncertavęs ir įrašinėjęs su K. Smoriginu jo dainų albumus nuo 1990 m.
Artėjant kokiai nors teatro premjerai K. Smoriginas dainas arba koncertų planus nustumdavo šalin ir visa galva pasinerdavo į repeticijas. Iš teatro kartais neišeidavo ištisom dienom.
„Buvau liudininkais, kai jis 1999 m. dirbo E. Nekrošiaus statytame spektaklyje „Makbetas“. Sėdėjome vieną vakarą kavinėje, jis man pasakojo, kaip vyksta repeticijos, kaip gimsta jo vaidmuo ir staiga prisipažįsta, kad jau reikia eiti namo, bet neprisimenam kur namai. Ir tai nebuvo šposas. Kostas buvo tiesiog ties visiško išsekimo riba. Gana dažnai pats savęs klausdavau, kodėl jis savęs visiškai netausodavo, ir nerasdavau atsakymo. Gal net pats Kostas nebūtų galėjęs atsakyti. Ne kartą jis vaikščiojo tiesiog ašmenimis, ne kartą buvo išsisukęs iš giltinės nagų, kol vieną kartą nebeišsisuko“, – liūdnus prisiminimus sklaidė A. Balsys.
Buvęs trio, kuriame K. Smoriginas dainavo, gitara grojo Martynas Kuliavas, klavišiniais instrumentais – A. Balsys, iširo šių metų vasarį, kai aktorių pakirto dar vienas insultas.
„Kostas buvo sąmoningas ir suvokė savo skaudžią, sudėtingą situaciją. Atėjęs jo lankyti net nežinodavau, kaip bendrauti. Kai pradėdavau pasakoti apie koncertus, kuriuose grodavome jo dainas ir, jį palaikydama, publika atsistodavo, Kostas sveika ranka imdavo plakti į lovos kraštą. Suprasdavau, kad mano pasakojimai jį labai jaudindavo. Susijaudindavau ir aš pats“, – atviravo A. Balsys.
Jis prisipažino, kad, sužinojęs apie draugo mirtį, tiesiog pajuto, kad žemė slysta iš po kojų. Bet patikino, kad po laidotuvių, nurimus emocijoms, imsis su bardais K. Smorigino garbei organizuoti koncertą.