„Apibrėžti filmo žanrą – labai sunku. Galbūt tai išvis pirmasis toks Lietuvos kino istorijoje – jungiantis dokumentiką, muzika, vaidybą ir keliones“, – sako filmo režisierius.
E. Vėlyvio filmo „BIX – beveik nirvana“ premjera sutraukė plačią lietuvių auditoriją.
Šiek tiek vyresnei publikai buvo visiškai aišku, apie ką kalbama filme ir kokią svarbiausią – laisvės – žinią jis siunčia. Pats režisierius, kaip visada nutinka per jo filmų premjeras, dalyvavo tik filmo pradžioje ir pačioje pabaigoje. Visą valandą po filmo publika jo nepaleido, uždavinėjo klausimus.
Susiję straipsniai
„Nors „BIX – beveik nirvana“ gali būti šifruojamas kaip dar vienas filmas apie gana greitą kilimą link populiarumo ir neišvengiamą krytį link išsiskyrimų, pirmasis E. Vėlyvio blynas dokumentikoje išėjo daugiasluoksnis. Kaip ir grupės BIX karjera, taip ir šis įkvepiantis filmas jau yra apipintas mitais bei legendomis.
Ir Emilis nebūtų Emilis, jei nepamėgintų perkratyti dokumentikos taisyklių, praplėsti tai, kas realu, o kas galbūt išgalvota ar savaip interpretuota. Apnuogindamas represijas, draudimus ir kaltinimus, filmas pasakoja ne tik apie grupę ir roką, bet ir apie Lietuvos istoriją, kovą už laisvę, nepriklausomybę.
Jis pats paauglystėje klausydamas BIX retai kreipdavo dėmesį į dainų tekstus. Filme dainų žodžiai išversti į anglų kalbą. Ir tai dainų žodžius leidžia transliuoti tarptautinei auditorijai. Tai itin savalaikis ir reikšmingas filmas ne tik apie mūsų praeitį, bet ir šiandieną“, – sako kino kritikas, vienas iš Talino „Juodųjų naktų“ festivalio programos rengėjų Edvinas Pukšta.
Jis teigia, kad E. Vėlyvio filmą apie BIX ir jų laikmetį vertėtų pažiūrėti apgailėtinos reputacijos veikėjams. Vienas jų netgi pasirodo trumpame hičkokiškame cameo, dabar tą besišypsantį faną, sako E. Pukšta, būtų gėda kviestis į premjerą. Būtent jis ir griauna tai, ką statė ir už ką kovojo BIX`ai.
„BIX – beveik nirvanaׅ“ žiūrovus nukelia į laikus, kai iš geležinės uždangos ištrūkusi Šiaulių kultūros namų grupė BIX sovietmečiu užgimusią pankroko dvasią paskeleidė Vakaruose. „Tai kino istorija apie vaikinus iš provincijos, kuriems atsivėrė pasaulis. Ir BIX’ams tai – beveik nirvana“, – sako filmo režisierius E. Vėlyvis, kino gerbėjams gerai pažįstamas iš kino filmų „Zero“, „Redirected“, „Piktųjų karta“ ir visai neseniai pasirodžiusio mistinio kriminalinio serialo „Vilko gomurys“.
„Mes buvome vaikai, kurie norėjo garsiai groti. Anuomet niekas netikėjo, kad iš Šiaulių kultūrkės galima pasiekti laisvą pasaulį. Pirmąjį kartą atsidūrę Berlyne, jautėmės tarsi kitoje planetoje, tačiau koncertuose publika reagavo kaip namuose – šoko, rėkė, gyveno kartu su mumis. Prieš mus grojo „Nirvana“, mes jų nė nežinojome, tada jie pristatinėjo savo pirmąjį albumą. Negalėjome net suvokti, kad stovime šalia istorijos“, – prisimena grupės lyderis ir įkūrėjas Saulius Urbonavičius-Samas.
Rožine kiaule papuoštu autobusu BIX leidžiasi į prisiminimų kelionę – filme panaudota daug archyvinių kadrų, senų įrašų, nuotraukų. „Medžiagos buvo tonos, – sako filmo režisierius E. Vėlyvis. – Jai paaukojome daugybę naktų, išvarvinome akis peržiūrėdami, atsirinkdami ir žymėdami reikalingus kadrus. Pirmasis filmo variantas buvo dviejų valandų ir keturiasdešimties minučių trukmės.
Reikėjo daugiau nei valanda filmą trumpinti, tačiau dėl istorinės tiesos palikome jį valandos ir keturiasdešimties“. E. Vėlyviui BIX buvo viena iš mėgstamiausių lietuviškų grupių. Pasakoja jų įrašus dažnai užleisdavęs mokyklos diskotekoje, nors publikai tai visai nepatikdavę. Tačiau klausyti BIX yra viena, o kurti filmą apie juos – visai kas kita.