Įrašą A. Vilutis paviešino savo „Instagram“ paskyroje.
„Gyvenu burbule. Į tą burbulą patenka video iš Žemaitaičio turo, kur jaunuolis klausia jo įvairiausių klausimų. Vienas jų: kodėl negerbiate jaunimo, nuolat iš jo tyčiojatės, ir panašiai.
Žemaitaitis atkerta, kad „Nemuno aušra“ jauniausia, turi jauniausią Seimo narį, ir maždaug užglaisto problemą. Tada pasako, kad jis už krikščioniškas vertybes, ir niekada nepalaikys narkotikų vartojimo ir tų vienos lyties porų. „Iškrypėliai“, sako.
Eglė Kernagytė – apie garsios pavardės šleifą, legendinį tėtį ir nežinomą savo pusę
Visų kitų jo kliedesių girdėjau iki kaklo, bet auditorijai, kurioje 90 % žmonių yra vyresnio amžiaus, tai brukama nuolatos.
Ir vėl prisimenu, kad gyvenu burbule.
Susiję straipsniai
Mano senelis paskutinis šeimoje sužinojo, kad aš gėjus, nes bijojau. Bijojau, kaip reaguos, koks jo požiūris į tai, bijojau dėl sveikatos. Bet bijojau ir nuolatos, kad turiu tylėti, jam „meluoti“, o jis nuostabus žmogus ir jam esu be galo dėkingas. Jis nenusipelnė melų. Tai ir pribrendo — pasakėme. Išsikalbėjom.
Senelis dabar pats pirmas pasidomi, kaip sekasi mano Franciškui, kaip jam tas darbas Lietuvoje, o Franciškus per Kūčias mano senelį jau ir lietuviškai kalbina. Juokiamės. Jie vienas kitą apsikabina ir myli.
Bet gyvenu burbule. Už jo ribų — aš vis dar iškrypėlis.
Nesu vartojęs narkotikų. Nežinau, kodėl tai, kad esu gėjus, sutapatinama su narkotikų vartojimu. Dar labiau nesuprantu, kodėl tai taip tiesiogiai priima Žemaitaičio auditorija. Gal todėl, kad tai legitimizuojama.
Man gėda.
Gėda kaskart pamačius mūsų Ruginienę. Gėda, kokio stipriai prognozuojamo bestuburiškumo yra tiek ji, tiek mūsų prezidentas, legitimizuojantys Žemaitaitį ir visą tą šutvę.
Labai ilgai nerašiau atvirai, kad priklausau, pagal Žemaitaitį, „iškrypėliams“. Iškrypėliams, kurie visą savo gyvenimą nuo mokyklos baigimo pašventė mokslui, mokslo komunikacijai, naktimis laboratorijose dirbo.
Aš be mokslo, dar ir dirbdamas tarptautiniame PR’e, organizuoju ir suderinu interviu lietuvių įmonėms su visokiausiais „Bloomberg“, „Reuters“, BBC ir taip toliau, kad tik garsinčiau Lietuvos vardą. Tik kuo toliau, tuo man sunkiau. Sunkiau atremti.
Ir aš nesu krikščionis. Bet religija, kad ir kokia ji bebūtų, man niekada neatrodė blogas dalykas. Mane močiutė melstis išmokė, ir karts nuo karto pasimeldžiu. Kaip meditacija.
Labiausiai man buvo (ir yra) šlykštu matyti žmones, prisidegiančius tikėjimu, kad skleistų vėmalus. O Žemaitaitis, Ruginienė, bandomoji versija — soc’demo’kai — taip ir pasiduoda. Jei būčiau praktikuojantis, tikras krikščionis, tai man dėl jų labiausiai gėda ir būtų. Tokie parodo, kad po „krikščionybės“ žodžiu gali slėptis kas tik netingi.
Jie vemia drąsiai. Vemia tiems pensininkams ant veidų, ant ausų, kad jiems sunku patiems ir nusivalyti, ir jau girdėti paskui.
Bet viskas gerai. Mes dar laikomės. Nekęskit jaunimo. Nekęskit manęs, nes aš gėjus. Nekęskit, nes tai sužinojot.
Pakęskit visi, kas už mano burbulo, žemai morališkai puolusį, žemai kritusį, žemai tai tę tu tį.
O aš pasvajosiu, kad kažkada sugebėsit ir į mano burbulą ateiti. Kaip paprasta būtų gyventi, jei visi būtų kaip mano senelis. Žmogus, kuris supranta, kas yra meilė, ir kad nuoširdžiai mylėti nėra iškrypimas.
Gaila man labiausiai, kad mano močiutė taip ir liko iš mano lūpų to neišgirdusi. Gal stebi dabar iš kažkur visą tą ant manęs ir mano žmonių pilamą šūdą ir nieko pakeisti negali.
Nesu per visus 30 savo gyvenimo metų patyręs didesnio nepalaikymo iš Valstybės. Ji iš manęs tyčiojasi taip, kaip pradinėse klasėse tyčiojosi kiti — tai dėl per ilgų plaukų, tai dėl draugų neturėjimo, tai dėl to, kad esu savimi. O dabar vyriausybė ir prezidentas nori, kad savimi nebūčiau. Jie vykdo nerašytas programas, kad manęs čia ir neliktų. Jie nori, kad būčiau vėmaluose paskendęs, nes tokie… prioritetai.
Žiauriai gėda ir apmaudu“, – atvirame įraše mintis dėstė A. Vilutis.
Įrašas sulaukė daugybės reakcijų – būrys internautų išreiškė didelį palaikymą ir dėkojo Aivarui už atvirumą.
„Ačiū už jautrumą ir pasidalinimus! Mes su tavimi ir tikrai ne vienas išgyveni tokias patirtis ir jausmus“, – rašė vienas internatas.
„Kaip jaunam žmogui, kimbančiam į gyvenimą, tokie žodžiai yra be galo reikšmingi. Nors studijuodamas Vilniuje jaučiuosi saugus, grįždamas pas tėvus į kaimą vis pajaučiu, kiek daug pas mus Lietuvoje neapykantos, klaidingų įsitikinimų ir visiškai nemąstančių žmonių. Ačiū, kad netyli, kad kalbi apie šias problemas, kad rodai tikrąjį mūsų vaizdą“, – pridūrė kitas.
„Apmaudu, kad tokius, atrodo, savaime suprantamus dalykus, dar reikia kažkam aiškinti. Ir žinau, kad už burbulo ribų, net šito taip aiškiai parašyto teksto nesuprastų ir vis tiek rėktų, kad iškrypėlis ir panašiai“, – rašė dar viena.