Koncertai, filmavimai ir šventės, kuriose žmonėmis ji kuria įsimintiniausias akimirkas, vyksta visoje Lietuvoje, todėl vairavimas – neatsiejama jos gyvenimo dalis.
Tačiau Nijolei tai ne tik būdas nuvykti nuo taško A iki taško B. Jau nuo vaikystės transporto priemonėms ji jautė ne mažą aistrą, o ne daugelis žino, kad jaunystėje, puikių vairavimo įgūdžių dėka, vienus pirmųjų pinigų ji uždirbo automobilius gabendama iš... Vokietijos.
Daugiau nei milijoną kilometrų jau įveikusi atlikėja naujienų portalui Lrytas atsivėrė apie nuotykius kelyje, tarp kurių ne tik linksmi kuriozai, bet ir vos skaudžiomis nelaimėmis nesibaigę netikėtumai.
Dž. Siaurusaitis – apie laukinius TV laikus, vaidmenų šleifą ir kivirčus su žmona
– Nijole, koks jūsų požiūris į automobilius? Tai jums aistra, ar susisiekimo priemonė?
– Automobilius labai mėgau nuo pat vaikystės, niekas nepasikeitė iki šiol. Būdama maža turėdavau labai keistą norą – tėčio visada prašydavau vairuoti. Jau vaikystėje jis mane sodindavo ant kelių...
Susiję straipsniai
Tada turėjome 1948 ar 1952 m. „Pobedą“, vis dar ją turiu – tėtis automobilį padovanojo vestuvių proga – o vaikystėje dažnai su juo važinėdavome. Pamenu, vykome į sodą, važiavome liepų alėja, o už jos žvyrkelis – tokiose vietose jis man leisdavo pavairuoti, o aš, vaikas, važiuodavau nuo vieno iki kito medžio (juokiasi).
Tėtis vairo net neliesdavo, o mama sėdėdama gale šūkaudavo: „Kam vaikui duoti vairuoti, tuoj į medį išvažiuos“. Jis tik atkirsdavo, kad tik taip galima išmokti. Ir išmokau. Nuo 13 ar 14 metų pradėjau normaliai vairuoti mechaninį automobilį.
– Tikriausiai ir automobilio teises įgijote tik sulaukusi pilnametystės? Kaip atrodė tas procesas?
– Mokytis pradėjau dar nebūdama pilnametė. Su klasioku pamokas pradėjome lankyti iš anksto. Atėjus egzamino dienai jis man sakė nesijaudinti, juk tikrai išlaikysiu. Taip ir buvo, aš išlaikiau, o jis ne (šypsosi).
Džiaugsmo buvo labai daug, tiek norėjau teisių... Ilgą laiką neturėjau savo automobilio, todėl jo prašydavau brolio, draugų.
– O koks buvo jūsų pirmasis automobilis?
– Nuskridau į Vokietiją ir nusipirkau BMW 5. Tuo metu variau mašinas iš Vokietijos.
– Spėju, kad šią jūsų gyvenimo detalę žino ne visi. Kaip įsisukote į tokią veiklą?
– Gerai vairavau. Ir viską – automobilį, autobusiuką, sunkvežimį, net traktorių, todėl sulaukiau pasiūlymo.
Dažniausiai skrisdavome į Miuncheną, į „Mercedes“, „Land Rover“ centrus, tada sėdavome į automobilius ir važiuodavome iki Kylio iš kurio keltu pasiekdavome Lietuvą, arba važiuodavome namo tiesiai.
Tai vyko nuo maždaug 12 klasės iki 1–2 kurso. Tėtis automobilio man nepirko, nenorėjo, kad važinėčiau po Vilniaus gatves, nes bijojo pats, todėl susitaupiau pinigėlių, jau grupė buvo, dirbau ir kitus darbus, ir nuskridau nusipirkti savo mašinos.
Norėjau sidabrinio, automato, kad viduje būtų oda. Važiuojant pro kaimelį pamatėme žalią penktuką. Buvo labai ankstyvas rytas, ant jo krito rasa, galvojau: „Kokia graži spalva, koks tvarkingas...“.
Susiradome šeimininką ir nusipirkau – žalią, mechaninį ir veliūrą – visiškai kitokį nei norėjau. Sėdau jau į savo mašiną ir be miego, be pertraukų parvairavau į Lietuvą, tiesiai į koncertą Kybartuose. Tas BMW dar buvo su raudonais numeriais, todėl mano mašiną saugojo net vietinė policija, kad kol dainuosiu niekas nepavogtų (juokėsi).
– Ar ilgai džiaugėtės šiuo pirkiniu?
– Ilgai... Su juo apvažiavome visą Lietuvą, vykome į visus koncertus. Paskui jį atidaviau broliui, o dabar, manau, jis iki šiol dar naudojamas Klaipėdoje.
– Kokį automobilį vairuojate dabar ir kokie kriterijai jums buvo svarbiausi renkantis transporto priemonę?
– Dabar vairuoju mešką (juokiasi). Tai – „Audi Q8“. Automobilį pirkau visiškai naują, jį gamino pagal užsakymą. Norėjau, kad jis atitiktų tam tikrus kriterijus, kuriuos per laiką išsigryninau, o svarbiausias jų – saugumas kelyje.
Skaičiavau pagal savo automobilių ridą, kad artėju prie antro milijono.
– O vidutiniškai. Kiek laiko per savaitę praleidžiate kelyje?
– Būna, kad iš automobilio neišlipu (juokiasi), tik daiktus persikraunu... Truputį pramiegu ir vėl į kelią. Kadangi praeita mašina buvo taip pat pirkta „Auto Jutoje“, jie skaičiavo, kad per metus nuvažiuoju apie 50–60 tūkst. kilometrų. Bet čia gyvendama Kaune.
O kai gyvenau Klaipėdoje, skaičiai buvo dar didesni. Per dieną Lietuvoje sugebėdavau prasukti po tūkstantį kilometrų.
Mašina man yra antri namai. Tėvai niekada neprieštaravo, kad perku naujas mašinas, nes man tai yra saugumas. Daug laiko praleidžiu kelyje – ir ne tik važiuodama, bet ir šiaip... Man turi būti patogu ir saugu.
Dažnai važiuoju naktį, o tamsiu paros metu, ypač vasarą, šalia kelio laksto gyvūnai. Jei greitis didesnis, tikrai pavojinga. Esu šerną nutrenkusi... Gerai, kad mašina gera, nes išsiskleidė visos oro pagalvės. Niekas nenukentėjo, viskas baigėsi sėkmingai, bet mašinos priekio beveik neliko.
– Kokia esate vairuotoja? Rami – ar ta, kuri daug kantrybės neturi?
– Nesu rami, tačiau su metais atėjo rimti pagalvojimai, kad svarbiausia saugumas. Aišku, kai reikia suspėti, tai ir skubu, pamirštu pagalvoti.
Bet iš esmės, dabar keliuose nelabai kur nuskubėsi – visur vidutinio greičio matuokliai, fotoaparatai. Ir gerai, nes kitu atveju tikriausiai žmonės lėktų.
– Kas jus labiausiai erzina kelyje? Ar dažnai susiduriate su nemandagiais vairuotojais?
– Kelyje manęs neerzina niekas, aš jau pripratusi. Kaip tik labai džiaugiuosi Lietuvos keliais. Vasarą važiuoju po kaimelius, miestelius – keliai gražūs, tvarkosi...
Tik va, savaitgalį grįžau iš Palangos ir pastebėjau, kad autostrada suvaryta. Buvo tikrai gerai, bet po žiemos tie duobėti keliai... Jautiesi kaip kokiame traukinyje: „tudu-tudu, tudu-tudu“. Nesmagu važiuoti, kai kelias blogas, tuoj prasidės kelio darbai – jie labiausiai erzina. Suprantu, kad be jų būtų blogai, bet...
– Ir pabaigai. Ar kada nors susidūrėte su juokinga ar absurdiška situacija kelyje?
– Kadangi labai daug važinėdavome su grupe, visko pasitaikydavo. Kelyje mums yra kritę pagaliai. Visą laiką turėjau baimę važiuodama prieš sunkvežimius, kurie veža malkas – vis galvojau: o jei pradėtų byrėti? Ir vieną kartą pradėjo. Ne tokie dideli rąstai, mažesni, tačiau pakankami, kad pradėtų šokinėti kelyje.
Teko greitai stabdyti, sukti į šalikelę, bet viskas baigėsi gerai. Ir humoro buvę, ir baimių, ir gyvūnų, ir pagalių, ir slydę esame... ko tik nebuvo. Svarbu – laimingai.