Dizaineris Aleksandras Pogrebnojus savo feisbuke išsakė mintis, ką mano ir kas, jo nuomone, turėjo pelnyti apdovanojimus.
„Kai stipriausi darbai lieka nuošalyje: apie šių metų Auksinius scenos kryžius Šių metų „Auksiniai scenos kryžiai“ vėl paliko dviprasmį įspūdį. Ne todėl, kad apdovanojimai atiteko „ne tiems“ – teatras visada yra skonio reikalas. Tačiau problema atsiranda tada, kai akivaizdžiai stiprūs, daug diskusijų sukėlę ir menine prasme išsiskiriantys darbai lieka be pagrindinių įvertinimų.
Šiemet ypač išsiskyrė keli kūrėjai ir spektakliai, kurie, daugelio nuomone, galėjo (ir turėjo) būti įvertinti kur kas ryškiau.
Susiję straipsniai
Baletas „Kopelija“ tapo vienu ryškiausių metų sceninių įvykių. Tai ne tik choreografinis darbas, bet ir stiprus vizualinis pasaulis, kuriame kiekviena detalė veikia bendrą atmosferą. Didžiulį vaidmenį čia suvaidino scenografas Marijus Jacovskis.
Jo kurta scenografija – monumentali, architektūriška, kartu itin gyva ir funkcionali. Tai nėra tik dekoracija – tai visavertė spektaklio dalis, kuri kuria dramaturgiją kartu su šokiu. Nepaisant to, toks masto ir kokybės darbas liko be pagrindinio įvertinimo.
Režisieriaus Oskaras Koršunovas spektaklis Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama – vienas konceptualiausių metų darbų. Tai teatras, kuris ne siekia patikti, o siekia paveikti. Filosofinės idėjos čia tampa scenine patirtimi, o žiūrovas įtraukiamas į mąstymo procesą, kuris nėra patogus ar lengvas. Tokie spektakliai formuoja teatro kryptį, kelia diskusijas ir plečia ribas.
Ir vis dėlto – net ir tokio lygio darbas nebuvo įvertintas kaip geriausia režisūra. Ir, aišku, visiška gėda ir nesusipratimas, kad puikus Oskaro darbas – „Laukinė antis“ – apskritai nebuvo pastebėtas nominacijose.
Kalbant apie choreografiją, verta išskirti Anželika Cholina darbą „Karalių pasaka“, įkvėptą Mikalojus Konstantinas Čiurlionis kūrybos. Tai vizualiai ir emociškai paveikus spektaklis, kuriame susijungia muzika, judesys ir vaizduotė, sukuriant savitą sceninę kalbą. Tačiau ir šis darbas liko be pagrindinio įvertinimo. Esminis klausimas nėra tai, kad nelaimėjo vienas ar kitas kūrėjas.
Problema slypi pačiame vertinimo principe. Vis dar jaučiamas neoficialus „balansavimo“ modelis: vienam „jau gana“, kitam „dar neatėjo eilė“, trečiam „reikia duoti“. Tokiu būdu apdovanojimai tampa ne geriausio darbo įvertinimu, o kompromisų rezultatu. Dar viena problema – argumentacijos trūkumas.
Kai komisijos sprendimai nėra aiškiai pagrindžiami, atsiranda nepasitikėjimas. Žiūrovai ir teatro bendruomenė nori suprasti, kodėl būtent vienas ar kitas darbas buvo įvertintas kaip geriausias. Natūraliai kyla klausimas – kas būtų, jei spręstų publika? Vienareikšmiškai, už šių metų darbus Anželika Cholina, Oskaras Koršunovas ir Marijus Jacovskis susirinktų visus įmanomus Auksinius scenos kryžius“, – rašė Aleksandras.