„Buvo šalta ir nyku. Užsukau į „InVino“ nė pats nežinodamas ko. Ten prieblandoje žmonės buvo susilieję su savo šešėliais, be veidų ir akių. Pagalvojau, kad nenoriu trintis su tais vaiduokliais, gerti šaltą alų ar rūgštų vyną ir klausytis beprasmių tuščių kalbų. Pasukau atgal. Jau prie durų išgirdau: „Oskarai“. Velniai griebtų – pagalvojau, bet atsisukau. „Oskarai, prisėsk“, – išgirdau. „O, Tadai“, – atsakiau ir prisėdau“, – rašė jis.
Anot jo, pokalbis netruko pakrypti netikėta linkme.
„Kiek kainuoja padaryti spektaklį?“ – iš karto paklausė Tadas. Nemirktelėjęs atsakiau: „Šimtą tūkstančių“. Tiek iš tikrųjų vidutiniškai ir kainuoja. „Ok, duosiu tau pusę“, – sako Tadas. „Ačiū, Tadai“, – atsakiau.
Režisierius O. Koršunovas: teatras gali giliau pažiūrėti į žmogų ir žmogiškumą
Ryte režisierių pasiekė dar netikėtesnė žinia.
„Ryte man skambina išsigandusi buhalterė: „Oskarai, sąskaitoje 50 tūkstančių“. Čia ne sapnas ir ne balandžio 1-oji“, – dalijosi jis.
Susiję straipsniai
O. Koršunovas atskleidė, kad tai buvo jau antrasis jo susitikimas su T. Burgaila, o pirmasis įvyko pastarojo biure.
„Pirmą kartą mes susitikome pasaulinės fotografijos parodoje jo garsiajame ofise, įsikūrusiame buvusioje alaus darykloje ir ne kartą išrinktame geriausiu ofisu Europoje. Tai ofisas su parodų, sporto, teniso, poilsio salėmis, su teatrališku 5-uoju aveniu ir baru, kur brainstormina kreatyvinė grupė.
„Viskas čia p**dec, bet kur tavo vieta?“ – tada klausiau. „Aš neturiu savo vietos“, – atsakė Tadas. „Na, bet kur tavo kompas?“ – paklausiau. „Aš nemoku kompu“, – juokėsi Tadas. „Va lenta, aš ant jos su kreida nubraižau idėjas“, – tęsė jis.“
Pasak režisieriaus, jų pokalbis tąkart truko visą vakarą, o pažintis greitai peraugo į ryšį.
„Tada kalbėjomės visą vakarą. Kaip meilė kartais nutinka iš pirmo žvilgsnio, taip bičiulystė gali nutikti iš pirmo žodžio. Bet po to nesimatėme gal porą metų ir štai susitikome InVino.“
Trečią kartą jie susitiko jau aptarti konkrečių reikalų.
„Trečią kartą susitikome „Radisson Astorija“, ryte pusryčių, nes reikėjo sudaryti sutartį dėl minėto pavedimo. Bevalgant aš pasakojau su kokiais sunkumais susiduria teatras. Nors per metus turėjome virš 30 tūkstančių žiūrovų, o tai daugiau nei daugelis valstybinių teatrų (pavyzdžiui, daugiau nei Jaunimo teatras ir tik dvigubai su trupučiu mažiau nei LNDT), bet mūsų dotacija labai maža, o reikalingos aptarnavimo paslaugos ir teatrų nuomos dabar yra labai brangios, gastrolių išlaidos didelės ir taip toliau. Iš Kultūros tarybos daugiausia ką gali gauti spektakliui, tai 20 tūkstančių, kas yra visiškas absurdas. Beje, gali ir iš viso nieko negauti.“
Anot jo, T. Burgaila į kūrybą žvelgia ne tik pragmatiškai, bet ir filosofiškai.
„Tadas žiūrėjo pro mane, pro vitrinų langus, pro Rotušės aikštę kažkur tolyn. Tada savo žvitriu žvilgsniu dirstelėjo tiesiai į mane. „Žinai, buvau Kalifornijoje. Ten susitikau su tokiu milijardieriumi. Jis man pasakojo, kad Los Andžele turėjo namą už 20 milijonų. Na tai va, tas namas sudegė. Nafik. Nu ir viskas“, – pasakojo Tadas.
„Aš irgi ten norėjau pirkti tokį namą, bet pagalvojau, jog nafik man tas namas – geriau gyvensiu Vilniuje paprastame bute. Kiek čia to visko reikia? Geriau duosiu tuos pinigus geriems dalykams, kūrybingiems Lietuvos žmonėms – Lietuvai“, – tęsė jis.“
Režisierius pasakojo, kad verslininkas itin aistringai kalbėjo ir apie sportą.
„Ir tada pradėjo pasakoti apie Vilniaus „Žalgirio“ klubą su tokia aistra, kad aš jau pamačiau grįžtantį į Lietuvą „Žalgirį“, Londone pakrovusį „Chelsea“ ar Madride „Real Madrid“. O kodėl ne? Jeigu bosniai galėjo išmesti italus iš pasaulio čempionato atrankos, tai kodėl mes negalime?
Tadas tuo tiki ir finansuoja „Žalgirį“, bet tai daro ne dėl pergalės – tokia jo filosofija. Mes turime kurti save, bendruomenę, teatrą, futbolą, Lietuvą.“
Galiausiai, kaip pasakoja O. Koršunovas, susitikimas baigėsi dar vienu netikėtu sprendimu.
„Tada jis permeta sutartį ir ją pataiso – sumą padaugina iš dviejų“, – rašė jis.