Iš Irenos Starošaitės – ypatinga dovana ką tik gimusiam anūkui

Paklausta, ar pasikeitė kasdienybė, Irena šypsosi – iš esmės viskas teka sava vaga, tačiau rytai įgavo naują ritualą.

„Kol kas niekas nepasikeitė, tik rytas prasideda nuo žvilgtelėjimo į bendrą šeimos pokalbių grupę, kur jaunimas deda anūko nuotraukas. Tai ryto pradžia su šypsena ir bučiniu į telefoną“, – juokiasi ji.

Nors anūką norėtų matyti kuo dažniau, Irena gerbia sūnaus ir marčios pasirinkimą patiems kurti ryšį su vaiku.

„Nelabai dažnai matomės, nes jaunimas labai savarankiškas. Jie patys džiaugiasi tėvyste ir nenori, kad kažkas maišytų ar patarinėtų. Nori patys matyti ir valdyti santykį su vaiku, pripratinti jį prie tėvų, o ne prie močiutės“, – šypsosi Irena.

Džiaugsmo ašaros ir lemtingas vaizdo skambutis Būsimo anūko laukimas atlikėjos širdį pripildė džiaugsmu.

„Atrodo, lyg diena prašviesėjo, kai pranešė, kad laukiasi. Nebuvo svarbu, ar berniukas, ar mergaitė – tiesiog laukiau žmogeliuko pasaulyje. Mūsų kraujo dalelytės“, – prisimena ji.

O žinia apie gimimą ją pasiekė ypatingu momentu – ruošiantis „Mama“ apdovanojimams pas dizainerį Juozą Statkevičių.

 „Ruošiausi „M.A.M.a“ apdovanojimams pas Juozą Statkevičių, ir staiga gavau vaizdo skambutį – Herkus ką tik buvo gimęs. Džiaugsmo ašaros tiesiog pačios byrėjo“, – atvirauja atlikėja.

Irena neslepia – močiutės vaidmuo kitoks nei mamos.

„Nėra pastovios atsakomybės. Atsiranda visiškai besąlyginė meilė, kad ir kas bebūtų. Dar jo nebuvo, o jis jau buvo mylimas“, – sako ji.

Pirmasis susitikimas su mažyliu taip pat įsirėžė atmintin.

„Kai jau grįžo namo, atvažiavome aplankyti. Toks mažas mažas „kleckas“ ant rankų“, – su šiluma balse prisimena Irena. Šiandien ji sako besijaučianti kaip dainoje – „ant sparnų“. – „Esu ant žemo starto. Jei tik paskambintų ir pasakytų: „Atvaryk, reikia tavęs“ – iškart lėkčiau“, – juokiasi močiutė.

„Idėja sukurti anūkui dainą kilo Žilvinui, o aš iškart pritariau“, – pasakoja Irena. Atlikėja pasakoja, kad melodija jau buvo sukurta anksčiau ir skirta kitai dainai, tačiau kartu su Žilvinu jie pajuto – ji per daug jautri, kad būtų panaudota kažkur kitur. „

Pamatėme, kad toji melodija labai tiktų šiai dainai. Tekstą parašiau jau anūkui gimus, perdavėme nuotaikas ir jausmus prodiuseriui, kuris išpildė visus orkestruotės pageidavimus“, – kūrybinį procesą atskleidžia atlikėja.

Beje, tai ne pirmas muzikinis kūrinys šeimos atžalai. Gimus sūnui Vakariui, Irena jam buvo parašiusi lopšinę – tuomet gimė melodija, o tekstą sukūrė V. Sagaitytė.

Šįkart viskas apsivertė: žodžiai gimė Irenai, o melodija – bendromis jėgomis. – „Nors jis dar visai mažas, bet jau dovanoja mums šypsenas. Greičiausiai nevalingai, bet vis šypsosi... Net nežinodama apie tai parašiau dainoje, o jis, atrodo, tai ir įgyvendina“, – šypsosi ji.

Paklausta, kokias vertybes labiausiai norėtų perduoti anūkui, Irena nedvejoja: – „Gerumą, toleranciją, meilę gyvenimui.“ Apie santykius su sūnumi ir marčia ji kalba su ypatinga šiluma. „Iš savo pusės jaučiuosi labai laiminga – jie abu labai draugiški, abu labai myliu, lyg abu būtų mano vaikai. Mano širdyje yra vietos ir Gabrielei“, – atvirai sako ji. Anūko gimimas Irenai tapo dar vienu priminimu, kad gyvenime svarbiausia – šeima, meilė ir buvimas šalia. O muzika, kaip ir visada, tapo jautriausiu būdu tai išreikšti.