Žinoma moteris prabilo apie gyvenimą su diagnoze, kasdien lydintį skausmą, vidinį nuovargį ir po truputį ateinantį susitaikymą su tuo, ko šiuo metu negali pakeisti.
Savo mintimis Indrė sutiko pasidalyti ir su Lrytas skaitytojais.
„Pastarieji metai mane išmokė vieno labai svarbaus dalyko – kartais didžiausia stiprybė yra ne kovoti, o pripažinti.
K. Liukaitytė – apie tai, kodėl paliko televiziją, vestuves ir ginklų kolekciją
Pripažinti, kad skauda. Kad diagnozė yra. Kad skausmas tapo kasdienybės dalimi. Kad yra dienų, kai pavargsti būti stipri. Ir keisčiausia tai, jog ilgainiui net pamiršti, ką reiškia gyventi be skausmo. Atrodo, lyg jis visada buvo šalia.
Bet kartu supratau ir kitką – kai nustoji nuo jo bėgti, kai nustoji apsimetinėti, kad viskas gerai, pasidaro lengviau. Skausmas niekur nedingsta, bet jis nustoja slėgti taip stipriai. Tarsi paleidi nuolatinę kovą su tuo, ko šiuo metu negali pakeisti.
Susiję straipsniai
Žiūriu į gyvenimą ir matau, kaip jis sukasi ratu. Tie patys rytai, tie patys vakarai, tie patys metų laikai. Keičiasi žmonės, keičiasi aplinkybės, o gyvenimo spiralė sukasi toliau. Ir staiga pagaunu save galvojančią – liko visai nedaug iki mano keturiasdešimtmečio.
Keista, bet aš jo nebijau. Priešingai – laukiu. Laukiu to jausmo, kai nebereikės niekam nieko įrodinėti. Kai galėsiu nusimesti svetimus lūkesčius, etiketes, vaidmenis ir visus tuos žvangulius, kuriuos metų metus nešiojausi dėl kitų.
Gal keturiasdešimt nėra apie senėjimą. Gal tai apie laisvę. Apie drąsą būti savimi. Apie susitaikymą su tuo, kas buvo, ir smalsumą tam, kas dar laukia.
Ir nors šiandien dar skauda, kažkur giliai viduje gyvena labai graži mintis – galbūt netrukus ateis diena, kai atsibusiu ir suprasiu, kad nebe skauda. O jeigu ir neateis, vis tiek būsiu išmokusi gyventi pilnavertį gyvenimą.
Ne tada, kai viskas tobula. O dabar. Su visomis savo patirtimis, randais, pamokomis, branda ir dideliu skausmu. Linkėjimai visiems, kas eina šiuo keliu... Tikiu, kad ateis ta diena, kai čiaudėjimas bus pilnavertis (supras tik tas, kas turi išvaržą). Laikykimės ir pasidalinkime – juk kartais ir tai padeda“, – rašė ji.
Jautrūs Indrės žodžiai neliko nepastebėti – po įrašu netruko pasirodyti palaikymo žinutės.
Sekėjai dalijosi savo patirtimis, atviravo apie gyvenimą su panašiais sveikatos iššūkiais ir siuntė padrąsinimo žodžius.