Jie turi šunis vedlius.
Šunys buvo net keturi: Ladikas, Fėja, Teodoras ir Elfa.
Šunys padeda akliesiems vaikščioti savarankiškai.
Lietuvoje aklųjų su šunimis vedliais dar nesimato.
Apie situaciją Latvijoje papasakojo svečiai neregiai Natalija Muravjova ir Aleksejus Volkovas.
Ir tarnybinių šunų dresuotoja Zaiga Kjavina.
Pirmiausia ‒ reikia turėti pinigų.
Latvijoje jų gauta iš Europos Sąjungos.
Vien neregių noro neužtenka.
Reikia specialisto, kuris gali šunį išmokyti.
Kai kuriose užsienio šalyse šunys vedliai jau seniai ruošiami.
Bet jie kainuoja apie penkiolika tūkstančių eurų.
Žmogui su negalia tai labai dideli pinigai.
Šuo gali dirbti nuo šešerių iki dešimties metų.
Tada vėl reikia ieškoti naujo vedlio.
Neregys taip pat turi daug ko išmokti.
Jis turi treniruotis kartu su šunimi.
Šuo yra ne tik pagalbininkas.
Jam reikia dėmesio ir priežiūros.
Todėl jaunimas dažniau renkasi šiuolaikines technologijas.
Tarnybinių šunų atsiradimą Lietuvoje stabdo ir visuomenės požiūris.
Šunys ne visur įleidžiami.
O neregiui reikia ir į parduotuvę, polikliniką, banką...
Keliauti autobusu, traukiniu ar nueiti į teatrą.
Visuomenę galima pripratinti, kad akląjį gali vedžioti šuo.
Bet pasitaiko žmonių, kurie vis tiek to nemėgsta.
Vis dėlto turėti šunį vedlį yra labai gerai.
Išmokytas šuo gali vykdyti apie penkis šimtus komandų.
Šuo nuves ten, kur reikia, apeidamas visas kliūtis.
Netgi suras parduotuvėje reikalingą daiktą.
Su šunimi nėra kada nuobodžiauti.
Jis padeda susirasti bičiulių.
Daugelis praeivių aklą žmogų su šunimi pakalbina.
Ir patys siūlo pagalbą.
Latvijoje neregiai su šunimis vedliais yra susibūrę į draugiją.
Apie ją galima paskaityti internetinėje svetainėje www.teodors.org
Pranas Pliuška
1. Beatė su šunimi vedliu Zane. Tarnybinių šunų asociacijos „Teodors“ nuotr. 2. Šunų vedlių konkursas Tartu: Aleksejus su Teodoru, Natalija su Lati ir šunų trenerė Zaiga. Tarnybinių šunų asociacijos „Teodors“ nuotr.
