Išgyventos dienos dovana
Kai pirmą kartą susitikau su organizacijos nariais, supratau, kad šie žmonės visai ne tokie, kokius tikėjausi išvysti. Nepaisant sveikatos problemų, jie juokiasi, džiaugiasi gyvenimu, bendrauja tarpusavyje tartum vienos šeimos nariai. Pabendravusi su jais, radau esminį skirtumą tarp sveikųjų ir žmonių su negalia. Sveikieji dažniau dejuoja ir būna nepatenkinti gyvenimu.
Turintieji negalią džiaugiasi kiekviena išgyventa diena. Bendraudama su organizacijos nariais, su dauguma susidraugavau. Smagu išgirsti, kad kuris nors sulaukė transplantacijos. Sunkiausia susitaikyti su narių netektimis, jas labai sunkiai išgyvenu.
Savanorystė – kelias į brandumą
Savanoriaudama organizacijoje užsiimu įvairiomis veiklomis, prisidedu organizuojant įvairius, organų donorystę propaguojančius renginius, susitikimus, rašau straipsnius, dalyvauju tarpinstituciniuose susitikimuose atstovaujant pacientų teises, organizuoju stovyklas sergantiems vaikams, jų šeimos nariams, jaunimui ir pagyvenusiems asmenims. Įvairiapusė veikla mane užaugino kaip asmenybę, galėjau realizuoti save, įgytos žinios ir kompetencija labai pravertė gyvenime.
Gera yra ne tik gauti, bet ir duoti
Ilgai negalėjau sau ir kitiems atsakyti į klausimą, kodėl užsiimu savanoriška veikla, kas man iš to, kodėl aukoju savo laisvalaikį. Prieš keletą metų į organizuojamą stovyklą pagyvenusiems „Gyvasties“ nariams rinkosi stovyklautojai. Visada malonu sutikti prieš metus, dvejus ar dar anksčiau matytus žmones.
Tuo metu mano pirmokė dukra Nida pasakė: „Mama, kaip man smagu matyti, kaip tie žmonės džiaugiasi tave sutikę“. Tada supratau, kad mano savanoriavimas yra tarsi investicija į mano vaikų ateitį, kad jie suprastų, jog reikia pasirūpinti silpnesniais už save, kad gera yra ne tik gauti, bet ir duoti, kad savo bendravimu, šypsena, geru žodžiu gali kitiems suteikti stiprybės ir vilties. Kartais reikia tiek nedaug, kad kiti pasijaustų geriau...
Pernai padėjau organizuoti XV Europos žmonių su persodintomis širdimis ir plaučiais sporto žaidynes. Daug darbo, atsakomybės, daug darbingų ir nemiegotų naktų... Viską atpirko dalyvių dėkingumas ir ašaros per žaidynių uždarymą. Nidutė labai didžiavosi žaidynėse būdama jauniausia savanore, padėjusia organizatoriams.
Dažnai tekdavo išgirsti, kad „tie žmonės“ (su negalia) kažkokie ypatingi, kad jie kitokie. Taip, tai tiesa. Jie mus išmoko atjautos, gyventi ir džiaugtis kiekviena diena, augina mus kaip asmenybes. Todėl labai džiaugiuosi, kad esu kartu su jais, kad galiu jiems padėti.
