G.Rečiūnienė: „Mergaitė turi labai jautrius pirštus, ant vielutės suveria smulkiausius karoliukus, tada iš jų darome gėles, medžius. Tas karoliukų vėrimas Ugnei yra tarytum meditacija. Parodėlėje yra paveikslas iš plastilino ekologine tema „Aš noriu žydėti“. Jame vaizduojama žydinti pieva. Ugnei rodžiau gėles, jas tyrinėjome, mokėmės pažinti ir nupiešti. Šis paveikslas buvo demonstruojamas Vilniaus miesto savivaldybėje vykusioje gamtosaugos problemoms skirtoje konferencijoje.“ Pati parodos autorė apie savo pomėgį sako: „Antroje ar trečioje klasėje pradinių klasių mokytoja Irena Paliūnaitė parodė, kaip siūti, kaip dygsniuoti, nuo tada viskas ir prasidėjo. Rankdarbiai man yra ne tik hobis, bet ir tam tikras pasaulio pažinimo būdas. Kad padarytum gėlę, medį ar kokį gyvūną, pirmiausia turi įsivaizduoti, kaip jis atrodo, kaip yra vaizduojamas dvimatėje plokštumoje. O neregiui tai suvokti ne visada būna lengva.“
Ugnė domisi senovės graikų mitologija, todėl neatsitiktinai tarp parodėlės eksponatų atsirado dūdele grojantis piemenų dievas Panas. Visas dievas nuveltas iš vilnos, tik kanopos, veidas ir dūdelė nulipdyti iš modelino.
„Pirmiausia su Ugne aptarėme, kaip tas dievas atrodo, ‒ pasakoja mokytoja G.Rečiūnienė. ‒ Kiek jame yra žmogaus, o kiek ‒ ožio. Išsilankstėme iš vielos dievo griaučius, o tada ėmėmės velti. Neregiui nuvelti kanopas ir veidą labai sunku, todėl panaudojome modeliną.“
Šitaip atsirado Ugnės rankų sukurtas pusiau žmogus, pusiau ožys ‒ dievas Panas, patogiai įsitaisęs tarp kitų parodos eksponatų. Čia galima išvysti ir medalį „Lidicės rožė“, kurį mergina laimėjo dar 2011 metais tarptautiniame Lidicės (Čekija) moksleivių meninių darbų konkurse už darbą „Kryžių kalnas“.
Rankdarbiai yra Ugnės pomėgis, laisvalaikio leidimo būdas, gal net tam tikra meditacijos forma. Tačiau jais merginos pasaulis nesiriboja ir nesibaigia. Dar pradinėse klasėse išryškėjo gabumai kalboms.
Šiais metais Ugnė baigė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą ir įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti vokiečių kalbos. Šią kalbą, būdama šeštoje klasėje, ji pradėjo mokytis savarankiškai. Kaip pati pasakoja, keliaudama su šeima po Kroatiją, užsuko ir į Austrijos sostinę Vieną. Čia išgirdo kalbant vokiškai ir suprato, kad ta kalba kaip tik jai! „Kad studijuosiu vokiečių kalbą, ‒ sako Ugnė, ‒ žinojau seniai. Šiokių tokių abejonių buvo ‒ gal psichologija, bet čia reikia matematikos, o su ja nelabai draugauju, gal teologija ar filosofija, bet šių sričių knygų galiu ir taip paskaityti. Taigi galų gale pasirinkau vokiečių kalbą.
„Kaip sekasi senojoje Alma mater?“ ‒ klausiu. „Puikiai. Dėstytojai labai geranoriški. Studijoms reikalingą medžiagą duoda elektroniniu pavidalu. Visada paklausia, ar perskaitysiu, ar surasiu? Nėra jokių problemų, o jeigu iškyla, sprendimų ieškome kartu. Kai kuriais atvejais (pavyzdžiui, mokantis kalbotyros reikia braižyti tam tikras schemas) atsiskaitau žodžiu. Išeitį visada randame ir visa universiteto atmosfera yra puiki. Randu laiko ne tik vokiečių kalbai, bet ir antikai, kalbotyrai.“
„Padaryk lėktuvėlį“, ‒ Ugnei sako vienas bičiulis. „Kodėl lėktuvėlį?“ ‒ klausiu. Ir čia paaiškėja, kad Ugnė domisi ne tik rankdarbiais, antika, kalbomis, bet ir aviacija. „Esu skraidžiusi dviviečiu, keturviečiu lėktuvu. Įsibėgėti žemėje ir pakilti niekas neleidžia, bet pakilus vairalazdę pasukinėti galima. Galima lėktuvą pakelti, nuleisti, pasukti į kairę ar dešinę. Fantastiškas jausmas!“
Lėktuvu Ugnė skraidė Lietuvoje ir Vokietijoje, Turkijoje ir Tunise, kur buvo nuvykusi su tėvais, ‒ parasparniu. „Sėdi pririštas virvėmis ir skrendi. Tunise priekyje sėdėjo ir tą įtaisą valdė instruktorius. Kaip viskas vyko Turkijoje, detalių tiksliai jau neprisimenu, atsimenu tik, kad skridome virš vandens.“
Štai taip! Pradedame rankdarbiais ‒ siūtomis širdutėmis, iš vilnos veltais kamuoliukais, o baigiame amžina žmogaus svajone skraidyti. Tarp rankdarbių ir lėktuvų ‒ daugybė knygų, informacinės technologijos, kurios Ugnę, kaip ir dažną neregį, lydi kiekviename žingsnyje ir kiekvieną dieną. Dar kelionės, muzika. Mokydamasi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, muzikos mokykloje „Lyra“ Ugnė baigė fortepijono specialybę. Ugnė Žilytė neslepia: ji nėra kompanijos žmogus, ypač jeigu ta kompanija yra mažai pažįstama ar atsitiktinė. Draugai – visai kas kita, tačiau vis tiek mėgsta pabūti viena. Gal todėl ją viešumoje matome ir turbūt ateityje matysime rečiau nei kai kuriuos kitus aktyvius, vietos gyvenime ieškančius neregius. Ką gi, gražiausi dvasios perlai subręsta jei ir ne vienatvėje, tai bent jau toli nuo minios triukšmo ir primetamo pasaulio supratimo.
