Naujajame sezone premjera
Naujasis teatras įsikūręs Vilniuje, čia vyksta repeticijos, spektaklių premjeros, gimsta ateities sumanymai. Tačiau sostinėje jį rasti ne taip lengva. Teatras dažnai keliauja po Lietuvą, vaidina miestų ir miestelių profesionalių teatrų scenose, mokyklose, kultūros centruose. Teatro vadovai nepamiršta jo edukacinės paskirties. Daugelį spektaklių rodo nemokamai arba taiko didelių nuolaidų – žmonėms su negalia, moksleiviams, senjorams.
2015 metai dar tik persirito į antrąją pusę, bet jau dabar aišku, kad teatrui jie buvo sėkmingi. Balandžio mėnesį teatras Lietuvos Respublikos prezidentūroje parodė spektaklį „Beauštanti“, pastatytą lietuvių literatūros klasiko Maironio kūrybos ir gyvenimo motyvais. Liepos mėnesį jį vaidino tautiečiams Lenkijoje, Punske.
Naująjį, septintąjį sezoną, teatras pasitinka baigdamas repetuoti šokio spektaklį „Neprilygstamosios“ (režisierė Šviesa Šulc, choreografas Romualdas Petkevičius). Premjera numatyta rugsėjo pabaigoje Vilniuje, „Menų spaustuvėje“. Šių metų pradžioje Naujasis teatras išleido gausiai nuotraukomis iliustruotą leidinį apie savo veiklą „Liepsnojame jums“. Faktas gal ir nebūtų vertas didesnio dėmesio ‒ juk informacinius leidinius dabar leidžia daugelis kultūrinių įstaigų. Tačiau Naujojo teatro leidinys skirtas ne tik regintiesiems, bet ir neregiams: jame yra įklija Brailio raštu, kompaktinė plokštelė (CD), kurioje įskaityti visi leidinyje spausdinami tekstai.
Dar viena inovacija: Lietuvos aklųjų biblioteka parengė ir į minėtąjį CD įskaitė specialius, garsinius, akliesiems skirtus, leidinyje spausdinamų nuotraukų aprašymus. Kol kas Lietuvoje tai didelė naujovė, o kartu ir geras pavyzdys, kaip regėjimo negalią turintiems žmonėms reikėtų aprašyti įvairią vaizdinę medžiagą ‒ nuotraukas, paveikslus, lenteles ir panašų turinį.
Naujasis teatras vis glaudžiau bendradarbiauja ne tik su kultūros, bet ir su švietimo įstaigomis, tarp kurių yra ne viena aukštoji mokykla. Laima Zemleckienė džiaugiasi, kad „Naujojo teatro veikla, jo darbo metodais vis dažniau domisi pedagoginių specialybių studentai, kurie ateityje dirbs su vaikais, tarp jų ‒ ir su negalią turinčiais vaikais. Apie negalią dabar kalbama ir rašoma nemažai. Tačiau sveikieji iki šiol šių žmonių galimybių vis dar neįvertina. Kai ateina pas mus ir realiai pamato dirbančius ar kuriančius žmones su negalia, daugelis būna maloniai nustebinti. Teatras vykdo ne tik socialinę, kultūrinę, bet ir šviečiamąją veiklą.“
Padeda ir savivaldybė
Šiais metais du teatro projektus finansavo Vilniaus miesto savivaldybė. „Turėjome galimybę žmonėms su negalia įsteigti tris asistentų etatus ir įkurti teatrinių įgūdžių mokymo studiją „Be įtampos“. Joje dėsto muzikos akademijos dėstytojai, profesionalūs aktoriai, turime net tai či gimnastikos meistrą. Lietuvos kultūros taryba finansavo projektą „Nebūk šešėlyje, būk kūrėjas“. Žmonės dažnai gėdijasi savęs, gėdijasi savo kūno. Šiuo projektu visi, kas dirba teatre, iš šešėlio pamažu „ištraukiami“ į sceną. Visi jie dalyvauja pantomimos spektaklyje „Meilės laiškai“, ‒ sako L.Zemleckienė.
Ne tiek socialinė, kiek kultūrinė įstaiga
Rudenį teatras pradeda septintąjį sezoną. Tiesa, jis buvo įsteigtas anksčiau ‒ 2008 metų rudenį, bet pirmąjį spektaklį ‒ Tennessee’o Williamso dviejų dalių tragikomediją „Stiklinis žvėrynas“ (rež. Artūras Šablauskas) parodė 2009 m. rudenį. Tai ir yra tikroji Naujojo teatro kūrybinės veiklos pradžia. Teatro įkūrėja ir direktorė L.Zemleckienė prisimena: „2005‒2007 metais prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos veikusią mažąją teatro studiją lankė grupė negalią turinčių studentų, tarp kurių buvau ir aš pati.
2007 m. sėkmingai pastatėme A.Ostrovskio pjesę „Pelninga vieta“. Tai paskatino ieškoti naujų scenos veiklos galimybių. Pati esu silpnaregė, tad 2008 m. drauge su kitu silpnaregiu Artūru Bardzilausku įkūrėme Naująjį teatrą. Iš pradžių teatrą tiek žiūrovai, tiek teatralai labiau priėmė kaip socialinį reiškinį, bet mes visada siekėme, kad žiūrovą jaudintų teatro menas, o ne negalia. Manau, ilgainiui tai pavyko pasiekti. Esame ne tiek socialinė, kiek kultūrinė įstaiga“.
Ir aktorius, ir administratorius vienu metu
Kalbėdamas apie teatro įkūrimą, Artūras Bardzilauskas prisimena: „Mūsų kolektyvas buvo mažas, todėl teko atlikti įvairius darbus: vienu metu būti ir aktoriumi, ir administratoriumi, ir socialiniu darbuotoju. Buvo labai naudinga mokykla, kaip per akimirką turėdavau iš aktoriaus virsti administratoriumi ir atvirkščiai.“ Labiausiai jaučiausi pagerbtas, kai mūsų spektaklį aplankė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jos apsilankymas suteikė naujų jėgų, padėjo suprasti, kad tai, ką darome, reikalinga Lietuvos žmonėms.
2010 m. teatrui suteiktas neįgaliųjų socialinės įmonės statusas. Prasidėjo intensyvi kūrybinė veikla. Apie teatre vykusius pokyčius ir jo dinamiškumą iškalbingai byloja kai kurie skaičiai. 2009 m. pastatyta viena premjera, suvaidinti trys spektakliai. 2010 m. dienos šviesą išvydo 3 premjeros ir 22 spektakliai. 2014 m. ‒ 2 premjeros, 33 spektakliai. 2009 m. statant pirmąjį spektaklį „Stiklinis žvėrynas“, su aktoriais ir režisieriumi dalyvavo 6 žmonės.
2011 m. režisierės A.Čepaitytės pastatytame spektaklyje vaikams „Kuršo bėglys“ pagal Aldonos Liobytės pasaką „Kuršiukas“ dalyvauja jau 21 žmogus, o su scenografais, dubleriais priskaičiuojama iki 60. 2014 m. teatre įsteigti 27 etatai darbuotojams, turintiems negalią. 2015 metais ‒ 34 etatai. Dar keletas žmonių dirba pagal sutartis. Teatre, anot jo direktorės, nuolat sukasi daugiau nei 40 žmonių.
Teatro direktorė L.Zemleckienė pripažįsta, kad aktorių galimybėms ir darbingumui negalia turi įtakos: „Netikėtai pablogėja sveikata, žmogus negali išeiti į sceną ‒ beveik kiekvienam vaidmeniui reikia turėti dublerį. Nepaisydami visų savo bėdų ir negalių, žmonės į sceną vis tiek eina!“
Vaidinti gali visi
Neregė aktorė Irma Jokštytė teatre jau beveik ketveri metai. „Mums, neregiams, reikia priprasti prie scenos, prie erdvės, kurioje vaidiname, ‒ sako ji. ‒ Mums reikia įdėti daugiau pastangų, bet galime tai padaryti. Jau nuo vaikystės imdavausi įvairių saviraiškos būdų: dainavau, muzikavau, vaidinau. Tai man artima ir pažįstama, bet teatre ėmiau daugiau suprasti, kas yra scena ir kas joje vyksta. Tas įvairių paslapčių pilnas pasaulis, kuriamas spektaklio metu, mane tik dar labiau patraukė ir sužavėjo.“ Režisierė Alvyda Čepaitytė 2011 m. pastatė spektaklį „Kuršo bėglys“ pagal Aldonos Liobytės pasaką „Kuršiukas“. Apie darbą Naujajame teatre režisierė pasakoja: „Dabar beveik visur vyrauja komercija: greičiau pastatome, greičiau vaidinam, tada statom kitą... Neįgaliųjų teatre šito nebuvo. Žinoma, iškildavo ir sunkumų: vienas žmogus blogai mato, kitas sunkiai juda – reikia atrasti medžiagą, tam tikrus režisūrinius sprendimus. Spektaklis tuo atžvilgiu palankus – nežinia, kokia karalystė, nežinia,kuriame pasaulio krašte, keisti žmonės... Daug vietos išmonei, vaizduotei. Net tokį judrų personažą, kaip sultoniukas, galėjo vaidinti fizinę negalią turintis, sunkiai judantis aktorius. Visur, kur reikia, sultoniuką atveža du tarnai, pats jis juokus laido, akys žiba, garbanos plaikstosi – ko daugiau benorėti!“
