Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“ vykdė bandomajį projektą – „Laikinojo atokvėpio tarnyba – pagalba ir nevaržoma laisvė sutrikusio intelekto asmenų šeimoms.“ Projekto tikslas – pradėti steigti Laikinojo atokvėpio tarnybas bendruomenėse ir sukurti šių paslaugų teikimo mechanizmą savivaldybėse.
Buvo tikimasi, kad vykdant projektą sumažės sutrikusio intelekto asmenų didelėse socialinės globos įstaigose ir socialinė atskirtis tarp bendruomenės narių, gerės tarpusavio santykiai šeimose, bus plėtojama nauja nestacionarių socialinių paslaugų praktika. Projektas truko 18 mėnesių. Jam įgyvendinti buvo atrinkta 11 savivaldybių, parodžiusių didžiausią iniciatyvą ir perspektyvas: Vilnius, Trakai, Šilutė, Šakiai, Tauragė, Palanga, Radviliškis, Biržai, Druskininkai, Utena ir Gargždai. Šiais metais pradedami LAT tarnybos kūrimo darbai.
Būdas šeimoms išlikti kartu
Ilgus metus negalią turintį sūnų Vytautą auginanti Janina Butkuvienė dalijasi asmeninėmis įžvalgomis: „LAT gali turėti ir vadinamąją „tuščią eigą“: yra patalpos, yra specialistai, bet nėra vartotojų. Kad vartotojų atsirastų, reikia įdėti daug darbo skleidžiant informaciją, rengti paskaitas, susitikimus, įgalinti šeimas priimti jų gyvenimo kokybę lemiančius sprendimus, su paslauga supažindinti šeimų gydytojus. Susidūręs su vaiko liga, žmogus dažnai nežino nei kur kreiptis, nei ko klausti, nei kokia pagalba jam priklauso. Ilgą laiką trunkanti nežinia sukelia baimę, nuovargį, o galiausiai ‒ ir pyktį pasauliui. Tai – tiesiausias kelias į šeimos griūtį. Nesuklysiu sakydama, kad išyra daugiau kaip 80 procentų šeimų, auginančių vaikus su proto negalia. Taip yra todėl, kad visi rūpesčiai nugula ant motinų pečių.“
Moteris teigia nė neabejojanti LAT paslaugos nauda. Tai ‒ būdas padėti šeimai išlikti kartu: atsikvėpti nuo sekinančios rutinos, rasti laiko sau ir sveikiesiems vaikams. Žinoma, visko už tėvus atlikti negalima – taip tik sumažėtų šeimos savarankiškumas ir atsakomybė. Pasak J.Butkuvienės, LAT tarnyba su negalią turinčius vaikus auginančiomis šeimomis turėtų palaikyti ryšius nuo pat atžalos gimimo. Tokiu būdu ši paslauga taptų tokia pat norma, kaip ir įprastinė švietimo sistema: darželis, mokykla ar universitetas.
Svarbiausia tikėti
Janina kalba nuoširdžiai ir atvirai: „Aš pati nevengiu pasakoti kitiems tėvams apie šią galimybę. Žinau, kad turi praeiti laiko, kol ši paslauga išplis, pasieks tikslinę grupę ir įleis šaknis. Vilniaus mieste trumpalaikės globos paslaugos teikiamos Valakampių socialinių paslaugų namuose bei vaikų ir jaunimo pensione. Pirmieji namai skirti jau vyresnio amžiaus žmonėms, antruosiuose laukiami jaunuoliai iki dvidešimt devynių metų. Tai nėra visa apimanti LAT idėja, tačiau bet kokios pagalbos sprendžiant proto negalią turinčių vaikų problemas niekad nebus per mažai.“
Moteris teigia, kad didžioji dalis tėvų, auginančių vaiką su proto negalia, nebemoka ir netgi bijo ieškoti pagalbos, tempia juos užgriuvusią naštą tol, kol gali. „Žinoma, niekada negali būti visiškai garantuotas, kad kiti žmonės tinkamai pasirūpins tavo vaiku, bet tikėjimas ir viltis visuomet veda šviesos link“, – optimizmo nestokoja moteris.
LAT kūrimosi tendencijos
Projekto vykdytoja Jurgita Solodskienė pasakoja: „Iš pradžių dauguma savivaldybių norėjo LAT paslaugas siūlyti savo dienos užimtumo centrų patalpose, bet toks būdas pažeistų žmogaus orumą, teises ir laisves. Atokvėpio paslaugos turi būti teikiamos ne tose vietose, kur žmonės su negalia ir taip praleidžia visą dieną, jos turi pasiekti šeimas jų namuose arba bent jau namus primenančiose įstaigose ‒ atokvėpio tarnybose. Juk mes, sveikieji, nemiegame darbe? Rytais vykstame į darbą, iš jo – atgal į namus, kuriuose ilsimės. Kodėl tuomet asmenis su negalia turėtume apgyvendinti jų „darbuose“? Suprantu, kad savivaldybės ieško pigiausių problemos sprendimo variantų. Tačiau ar pigiau, vadinasi, geriau?“ ‒ svarstė moteris.
LAT paslaugų gavėjai lengvai nuspėjami. Dažniausiai tai yra vienišos mamos, vienos globojančios vaikus su negalia, neturinčios artimųjų, galinčių padėti iškilus problemai. Pavyzdžiui, mamai susirgus ir patekus į ligoninę, vykstant į komandiruotę, galų gale – tiesiog einant apsipirkti. „Apie tokią prabangą, kaip nueiti į kiną ar pasėdėti kavinėje su drauge, negalią turinčių vaikų mamos net nesvajoja. O turėtų!“ – įsitikinusi J.Solodskienė.
Svajonę paversti realybe
J.Solodskienė teigia, kad Laikinojo atokvėpio tarnyba nebuvo idėja, kuri staiga ateina į galvą. Tai ilgalaikių problemų sprendimo būdas. „Sulaukę finansavimo iš EEA Grants finansinių mechanizmų ir NVO programą Lietuvoje kuruojančio Žmogaus teisių stebėjimo instituto, galėjome pradėti teikti atokvėpio paslaugas Lietuvos savivaldybėse. Tik gaila, kad „pilotiniai“ projektai dažnai taip ir lieka bandymais: jie baigiasi, o problemai spręsti ir veiklos tęstinumui užtikrinti tenka ieškoti naujų rėmėjų.“
Pasak projekto vykdytojos, rengiant šį projektą nuo pat pirmosios dienos buvo žinoma, kur link einama: „Puikiai supratome ir tai, kad pirminis projekto variantas, kurį teikėme, tebuvo tik gairės, o jį vykdant atsirado papildomų veiklų ir rizikų. Norėjome aprėpti kuo didesnę dalį Lietuvos, išsiaiškinti tikruosius poreikius, įtraukti kuo daugiau organizuotų asmenų ir įvairių institucijų atstovų. Viliuosi, kad jau greitai atokvėpį turės visos žmonių su negalia šeimos, ir pasiteisins iš širdies atėjęs projekto šūkis „Mama, pailsėk!“
