Projekto idėja kilo rotušės darbuotojams. Juo siekta mažinti socialinę atskirtį, ugdyti toleranciją, supratimą ir atvirumą, be to, parodyti, kad vaikai su negalia gali ir nori kurti.
Rotušė skirta visiems
Projektas „Išlaisvink žmogų ir jis pradės kurti“ vyko pusę metų, daugiau kaip 60 Vilniaus Šilo specialiosios mokyklos ugdytinių šoko, improvizavo, kūrė paveikslus. Jiems padėjo šokio teatro „Dansema“ šokėjai Giedrė Subotinaitė, Mantas Stabačinskas ir Agnė Ramanauskaitė.
Šokis ir dailė pasirinkti pastebėjus, kad vaikams šie užsiėmimai patinka. „Norėjome parodyti, kad tokie vaikai irgi gali kurti, dalyvauti kultūrinėje veikloje, gali būti laisvi“, – sako rotušės valdytojo pavaduotoja.
Pasak L. Nerkevičienės, „rotušėje turi vykti įvairūs renginiai, ne tik šventės su raudonais kilimais. Ji turi būti prieinama visiems“. Rotušės valdytojo pavaduotoja džiaugiasi, kad projekto uždarymo renginys vyko būtent čia. Pasak jos, labai svarbu, kad rotušėje visi žmonės jaustųsi laukiami, kad nebijotų užeiti.
L. Nerkevičienė tikisi, kad šis vaikų su negalia apsilankymas Vilniaus rotušėje nebus paskutinis, mat projektą žadama tęsti ir kitais metais. Valdytojo pavaduotoja galvoja prijungti ir kitų negalių turinčius vaikus, pavyzdžiui, judančius neįgaliojo vežimėliais. Projektas neatsitiktinai skirtas būtent vaikams. Pasak rotušės darbuotojos, jie – mūsų ateitis. „Esame įsitikinę, kad svarbu plėtoti vaikų su specialiaisiais poreikiais galimybes lavintis ir panaudoti savo kūrybines, menines bei intelektines galias“, – tikina L. Nerkevičienė.
Svarbiausia – patikėti
Vilniaus Šilo specialiosios mokyklos direktorė Egidija Urbanavičienė džiaugiasi, kad projekte galėjo dalyvauti visi ugdymo įstaigos auklėtiniai, kad šokio teatro „Dansema“ šokėjai sugebėjo rasti kalbą, prieiti prie kiekvieno vaiko. „Projekte daugiausia dalyvavo vaikai su vidutine negalia, bet buvo ir turinčių itin sunkią negalią, kuriems didelis įvykis buvo jau vien išeiti į sceną pastovėti. „Kai pradėjome projektą, nei tėvai, nei mokytojai netikėjo, kad kažko pasieksime, – apgailestavo mokyklos direktorė. – Sakydavo, kad vienas ar kitas vaikas nešoks, o kai kuriuos net palikdavo klasėje ir nevesdavo į repeticiją.“
Pasak E. Urbanavičienės, reikėjo labai daug mažų žingsnelių, kad vaikai suprastų, kas yra scena, kas yra šokėjas. Visų pirma reikėjo išlaisvinti vaikus, patikėti jais, o jau po to – kurti. „Viskas prasidėjo nuo paprasčiausių susipažinimų su šokėjais. Pačią pirmą pamoką jau pastebėjau, kad vaikams labai svarbu, kad jų niekas nepeikia, kad jiems paploja, juos pagiria. Tačiau tam, kad vaikai suprastų, kas čia vyksta, ko iš jų norima ir kas tie žmonės, ateinantys pas juos, prireikė nemažai pastangų. Važiavome ir į „Dansemos“ spektaklį“, – pasakoja specialiosios mokyklos direktorė.
Šokio spektaklio choreografė Birutė Banevičiūtė pasakoja, kad nuo pat pradžių ragino mokytojus leisti visiems vaikams pasireikšti patiems, nenuspręsti, gali vaikas šokti, ar – ne. Tai pasiteisino, nes net ir tie vaikai, kurie buvo „nurašyti“, spektaklyje dalyvavo. „Vaikai pasiekė labai daug. Buvo tokių, kurie iš pradžių net sunkiai bėgo, vos pajudėjo iš vietos, o spektaklyje net šuolius darė.
Spektaklyje dalyvavo mergaitė, kuri nekalba, negirdi, sunkiai užmezga kontaktą. Per pirmąjį susitikimą ji tiesiog stovėjo ir garsiai rėkė. Vėliau per repeticijas ji pradėjo vaizduoti dumblius, tačiau nepaleisdavo šokėjos Giedrės Subotinaitės rankos. Per spektaklį ji bendravo su šokėju, kurį matė pirmą kartą, ir net pavaizdavo žuvytę. Mums tai atrodo nedideli dalykai, bet vaikui tai didelis žingsnis į priekį“, – sako choreografė.
Pask Šilo specialiosios mokyklos direktorės E. Urbanavičienės, džiugiausia yra tai, kad norėdami padėti vaikams palietė ir tėvų širdis. „Buvau pasirašiusi kalbą, kurią ilgai repetavau, bet išėjusi kalbėti pamačiau tėvelių veidus, ir tai buvo visiškai kiti veidai: atsivėrę, besididžiuojantys savo vaikais. Mes pirmą kartą pamatėme, kad yra tiek tėvų, nes jie nėjo į mokyklą, kurioje buvo sakoma, ko jų vaikai nemoka. Mes turime sakyti ką jis gali ir kuria linkme eiti“, – tikina direktorė.
Spektaklio choreografė džiaugiasi, kad tėvams pavyko parodyti, jog jų vaikai gali padaryti tai, apie ką jie nė neįtarė. „Mes daug ko vaikams neleidžiame daryti, o po to sakome, kad jie neįgalūs. Šie vaikai susiduria su daugybe problemų, o jas sukuria suaugusieji – tiek tėvai, tiek mokytojai. Suaugusiesiems labai svarbu viską kontroliuoti, o vaikai pasijutę kontroliuojami ima priešintis“, – mintimis dalijasi B. Banevičiūtė.
Svarbu – ne mokyti, o kurti kartu
Pasak choreografės B. Banevičiūtės, šis projektas ypatingas tuo, kad vaikai nebuvo mokomi šokio žingsnelių, nebuvo orientuotasi į rezultatą, tiesiog norėta, kad vaikai pajustų kūrybos džiaugsmą. „Mes su vaikais kūrėme ir palikome improvizacijos laisvę. Nesilaikėme choreografijos, kur jeigu vaikas nubėgs į kairę, o ne į dešinę, staiga kažkas genialaus sugrius. Mūsų spektaklyje vaikai improvizavo, kiekviena repeticija buvo vis kitokia, kiekvienas spektaklis, jeigu rodytume dar kartą, būtų vis kitoks. Vaikai judesius daro taip, kaip jie tuo metu jaučiasi, kaip įsivaizduoja.“
B. Banevičiūtė sako, kad į šį spektaklį žiūri kaip į vaiko saviraišką, personažai tik padeda vaikams atsiskleisti. „Per repeticijas vaikai pajunta judesį ir matydami kaip juda šokėjas bando atkartoti. Bet, žinoma, ne identiškai, nes vaiko ir kūno struktūra kitokia, ir suvokimas skiriasi.“
Reikia laiko
Šokio teatro „Dansema“ šokėja G. Subotinaitė pasakoja, kad didžiausias iššūkis dirbant su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais buvo laukti atsako. „Kol vaikai apsiprato, kai kuriose grupėse reikėjo laukti 2 ir daugiau mėnesių. Iš pradžių vaikai mane tarsi tikrino, bandė suprasti, ar gali manimi pasitikėti. Šie vaikai labai jaučia, kad priimi jų pasaulį“, – teigia „Dansemos“ šokėja.
Pasak G. Subotinaitės, buvo repeticijų, kai tekdavo šokti vienai, o vaikai tik žiūrėdavo. „Būdavo, kad ateinu į klasę, šokti pradeda 3–4 vaikai, nuo pusės pamokos prisijungia dar 2–3. Buvo ir tokių, kurie šoko prie lango ar ant kėdės atsisėdę, bet atstumas pamažu vis mažėjo“, – prisimena šokėja.
G. Subotinaitė tikina, kad tokių projektų reikia kuo daugiau, nes svarbu parodyti, kad nors ir savaip, bet specialiųjų poreikių turintys vaikai nori kurti ir gali tą patį, ką kiti. „Aš labai patenkinta visais spektaklyje dalyvavusiais vaikais. Džiaugiuosi, kad dalyvavau šiame projekte. Jis padėjo man suprasti, kad reikia priimti ir mylėti bet kokį žmogų, vertinti jį ne per savo prizmę, bet būti atviram, nuoširdžiam ir priimti jo pasaulį. Išmokau į šiuos vaikus žiūrėti be gailesčio. Jie nesijaučia nelaimingi, todėl jų nereikia gailėti. Tiesiog jų siela yra kitokiame kūne“, – sako šokėja.
