Tiesa, gerų pavyzdžių jau esama.
Fizinė veikla svarbi žmogaus gerovei
Oficiali statistika teigia, kad tik 20 proc. lietuvių yra fiziškai aktyvūs ir sportuoja du ar tris kartus per savaitę, ne mažiau kaip 30 minučių per dieną. „Kokia padėtis tarp neįgaliųjų ir senyvo amžiaus asmenų, statistikos nepavyko aptikti. Neaišku ir tai, kaip dabartiniai sporto klubai pritaikyti žmonėms su negalia“, – sako L. Samsonienė.
Neįgaliesiems fizinis aktyvumas ypač naudingas – jis teigiamai veikia tiek fizinę, tiek emocinę būklę, svarbus socialinei sveikatai. Tyrimais įrodyta, kad sportuojant lavinamas protas, gerėja atmintis, lavėja kūrybiškumas, patiriamas džiaugsmas, mažėja streso sukeliamo nerimo, baimės, gerėja psichikos sveikata. Be to, tinkamai parinkta fizinės veiklos forma skatina bendravimą ir mažina socialinę atskirtį. Sportuojantis negalią turintis žmogus tampa savarankiškesnis, didėja jo savirealizacijos galimybės.
„Fizinio ugdymo principai bendri visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų amžiaus tarpsnio, lyties, fizinio pajėgumo ar turimos negalios. Tačiau neįgalieji pasižymi ir tam tikrais individualiais ypatumais, į kuriuos dera atsižvelgti. Geriausiai tai geba padaryti specialiai parengti taikomosios fizinės veiklos specialistai“, – pabrėžia L. Samsonienė.
Kiekvienai negaliai – skirtinga metodika
Pasak docentės, specialisto tikslas – atrasti ir pritaikyti žmonėms su įvairiomis negaliomis tokias fizinės veiklos programas, kurios turėtų teigiamą poveikį jų būklei, padėtų prisitaikyti bei kompensuoti turimus specialiuosius poreikius. Pavyzdžiui, turintiesiems regos negalią ypač svarbūs orientavimosi aplinkoje įgūdžiai. „Atliekamus fizinius pratimus matantis žmogus suvokia iš karto, o neregys geriausiai įsimena įprastus kasdienius judesius. Taikomosios fizinės veiklos programos tikslas – praplėsti žmonių su regos negalia judėjimo galimybes, išmokyti juos naujų judesių, tobulinti jų atlikimo greitį ir techniką“, – aiškina L. Samsonienė.
Be to, akliesiems rekomenduojama skirti fizinių pratimų, kurie ugdo jėgą. Tam tinka stūmimo, tempimo ar kėlimo pratimai, taip pat laipiojimas, ėjimas, bėgimas vietoje bei specialiai pritaikytose trasose. Žmonėms su regos negalia siūlomi ir užsiėmimai baseine, šokiai, slidinėjimas, dviračių sportas, lengvoji atletika, golbolas ir kita.
Turintiesiems klausos negalią ypač svarbu lavinti pusiausvyrą, ugdyti bendravimo gebėjimus. Šiems žmonėms rekomenduojamos dinaminės fizinės veiklos formos, kurios ugdo jutiminius gebėjimus. Tai gali būti taiči, kung fu, šokiai, individualios ar komandinės sporto šakos – plaukimas, tenisas, lengvoji atletika, badmintonas, krepšinis, futbolas ir kita.
Turinčių judėjimo negalią žmonių neretai būna pažeista bendroji ir smulkioji motorika. Be to, jiems gali būti suprastėjusi atmintis, sutrikusios kitos biopsichosocialinės funkcijos. „Fizinio ugdymo tikslas šiems žmonėms – tobulinti jau turimus judėjimo įgūdžius ir išmokyti naujų. Tačiau reikia žinoti, kad mokantis naujų judėjimo įgūdžių, būtina kiekvieną judesį išskaidyti į atskirus komponentus, ieškoti optimalių jo atlikimo būdų. Tik tada dera atskirus komponentus jungti į bendrą judesio atlikimo visumą“, – aiškina L. Samsonienė.
Pasak jos, žmogus su judėjimo negalia turi pats pasirinkti priimtiną, savitą ir saugų fizinio pratimo atlikimo būdą. Specialistas neturėtų taisyti klaidų ar trukdyti atlikti pratimą savaip. Jis gali tik paprašyti paaiškinti, kodėl sportuojantysis taip pasirinko. Taip pat taikomosios fizinės veiklos specialistas galėtų patarti neįgaliajam stebėti, kaip tą patį judesį atlieka kiti žmonės su panašia negalia. „Įgydamas teorinių bei praktinių žinių, neįgalusis mokosi analizuoti bei lavinti jau galimus atlikti judesius, ieškoti ir mokytis naujų. Tai yra vienas iš svarbiausių judesių ugdymo ir lavinimo ypatumų“, – teigia L. Samsonienė.
Docentė sako, kad specialistas, dirbantis su negalią turinčiais žmonėmis, turi gebėti tinkamai planuoti ir administruoti teikiamas fizinės veiklos paslaugas, mokėti sudaryti programas bei vertinti jų efektyvumą, taip pat numatyti neįgaliojo fizinės raidos gaires ateičiai. Svarbu pripažinti ir įvertinti kiekvieno žmogaus individualias galimybes.
L. Samsonienės teigimu, atsakomybė už sveikatą tenka tiek pačiam neįgaliajam, tiek ir visuomenei. „Užsienio šalių patirtis rodo, kad visų gyventojų, taip pat – ir turinčių negalią, fizinio aktyvumo skatinimas prisideda prie sveikesnės visuomenės kūrimo. Deja, mūsų šalyje taikomas tik pasyvus sveikatos problemų stebėjimas ir trumpalaikiai, tęstinumo neturintys projektai. Kol taip yra, pozityvių pokyčių gyventojų sveikatos gerinimo srityje negalime tikėtis“, – apgailestauja docentė.
Galimybės sportuoti – įvairios
Žmonės su judėjimo negalia supranta sporto naudą. Jie norėtų mankštintis kartu su visais, bendruose sporto klubuose. „Sulaukiu nemažai skambučių – vežimėliuose sėdintys žmonės teiraujasi, ar jiems pritaikyti netoli jų namų esantys sporto klubai. Tinklalapyje beslenksciu.lt pateikiame informaciją apie sporto klubų tinkamumą žmonėms su judėjimo negalia. Deja, kol kas ten informacijos nedaug, kaip ir vietų, kurios būtų mums patogios“, – sako Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė Ramunė Šidlauskaitė. Ramunė pati sportuoja, todėl itin aktyviai domisi sporto klubų pritaikymu žmonėms su judėjimo negalia. Ji apsilankė ne viename Lietuvoje esančiame klube, tačiau, pasak jos, toli gražu ne visur situacija yra gera. „Dar ne visi verslininkai, atidarantys sporto klubus, supranta, ką reiškia patalpų pritaikymas neįgaliesiems. Maža, kad klube būtų tinkamas įvažiavimas į patalpas. Labai svarbu, kad būtų pritaikytas tualetas, dušas. Be jų mes negalėsime sportuoti“, – pabrėžia Ramunė.
Neįgaliuosius draugiškai pasitinka neseniai suremontuotas sporto klubas „Lemon Gym“ Vilniuje, Ukmergės gatvėje. Čia yra neįgaliųjų vežimėlių keltuvas, patogu privažiuoti prie treniruoklių, taip pat neįgaliesiems pritaikyti tualetas ir dušas. „Visuose klubuose planuojame erdves galvodami apie jų pritaikymą neįgaliesiems. Ypač kreipiame dėmesį į praėjimus, judėjimą tarp aukštų, tualetus, dušus ir rūbines. Dalis treniruoklių taip pat yra pritaikyta neįgaliesiems“, – tikina „Impuls LTU“ įmonių grupės, kuriam priklauso ir „Lemon Gym“ klubai, vadovas Vidmantas Šiugždinis. Negalią turinčiuosius jis kviečia lankytis naujame sporto klube „Lemon Gym“, kuris įrengtas prekybos centre „Banginis“. Pasak vadovo, ten dauguma jėgos treniruoklių yra pritaikyti neįgaliesiems – sėdimąją dalį galima patraukti į šoną, kad lengvai privažiuotų neįgaliojo vežimėlis.
„Kai kuriuose savo tinklo klubuose įrengėme reguliuojamo aukščio kardiotreniruoklių“, – sako vadovas ir patikina, kad treneriai taip pat turi tinkamą išsilavinimą ir jų kompetencija leidžia konsultuoti klientus su specialiaisiais poreikiais.
R. Šidlauskaitė sako, kad ne visi „Impuls“ sporto klubai gerai pritaikyti žmonėms su judėjimo negalia. Teigiamas pavyzdys – Vilniuje, Kareivių gatvėje esantis šio tinklo klubas. Kituose situacija prastesnė. Projektų koordinatorės teigimu, neįgaliesiems vis geriau pritaikomi dabar statomi sporto objektai. Šiuo metu įrengiamas baseinas Fabijoniškėse, jo projektuotojai nuolat konsultuojasi su neįgaliaisiais. „Tikiuosi, kad šiame objekte žmonėms su įvairiomis negaliomis bus pritaikyta viskas – nuo įėjimo iki dušų, tualetų, keltuvų į baseiną“, – sako R. Šidlauskaitė. Anot jos, sporto klubuose trūksta ir specialistų, kurie galėtų dirbti su neįgaliaisiais. Tačiau ne visi žmonės su negalia sportuodami pageidauja trenerio konsultacijų. „Tie, kuriems reikia, jas užsisako. Bet kuriuo atveju, iniciatyvos reikia imtis pačiam žmogui su negalia“, – teigia specialistė. L. Samsonienė sako, kad ne visi neįgalieji gali rinktis sporto klubus, nes juose teikiamos paslaugos yra mokamos ir kainuoja gana brangiai.
Docentės teigimu, vienas sprendimo būdų skatinti žmones su negalia sportuoti galėtų būti fizinio aktyvumo salelių kūrimas miestų ir miestelių seniūnijose. Tam derėtų skirti patalpas ir reikiamų priemonių. „Čia taikomosios fizinės veiklos specialistai ir savanoriai galėtų pasiūlyti gyventojams tiek rekreacinių, tiek sporto užsiėmimų. Tarkim, iki pietų jie galėtų dirbti su vyresnio amžiaus ir negalią turinčiais žmonėmis, o popiet – su moksleiviais. Taip miestų savivaldybės realiai rūpintųsi gyventojų sveikata. Be to, tokie užsiėmimai, kitaip nei sporto klubuose, būtų nemokami ir prienami visiems“, – pabrėžia L. Samsonienė.
