Vaikai lavinami anksti
Palaimintojo Jurgio Matulaičio socialiniame centre įsikūręs integracijos į visuomenę padalinys „Atvira bendruomenė“ dalyvauja „Erasmus plus“ programoje, kurią finansuoja Europos Sąjunga. Jauni specialistai, dirbantys neįgaliųjų organizacijose, vyksta vieni pas kitus ir dalijasi darbo patirtimi. Lietuviai lankėsi Ispanijos regione Katalonijoje įsikūrusiame Taregos mieste.
Pasak „Atviros bendruomenės“ psichologės Kristinos Geleževičiūtės-Vlaskovos, išvyka į Ispaniją lietuvaičiams paliko didelį įspūdį. Delegacija lankėsi asociacijoje „Alba“, teikiančioje paramą negalią turintiems žmonėms. Visą savaitę svečiai iš Lietuvos keliavo po įvairias organizacijas. Aplankyti dienos centrai, skirti tiek lengvą, tiek sunkią negalią turintiems žmonėms, taip pat savarankiško gyvenimo namai, čia vadinami rezidencijomis, kuriuose gali gyventi tiek turintys šeimas, tiek jų neturintieji. Lietuviai susipažino ir su negalią turinčių vaikų mokymo sistema.
„Nustebino tai, kad vaikai, turintys negalią, mokosi atskirai nuo bendraamžių, specialiojoje mokykloje. Tėvai nori leisti vaikus į tokias mokyklas. Jie mano, kad mokytis atskirai negalią turintiems vaikams saugiau, čia jiems skiriama daugiau dėmesio. Tiesa, kai kurias pamokas jie gali lankyti ir bendrojo lavinimo mokykloje“, – aiškina Kristina.
Specialiąją Taregos mokyklą lanko įvairias negalias – intelekto, judėjimo, klausos, regos, psichikos – turintys vaikai. Be to, čia mokosi ir paaugliai iš socialinės rizikos šeimų, nepritampantys bendrojo lavinimo mokyklose. Pasak Kristinos, Ispanijoje negalią turinčius vaikus lavinti pradedama nuo kūdikystės. „Lankėmės skyriuje, kur vykdoma ankstyvoji diagnostika ir prevencija. Tėvai čia atvyksta su kūdikiais, jiems teikiama psichologo, logopedo, kineziterapeuto pagalba. Specialistai dirba tiek su vaiku, tiek su jo tėvais. Nustatyta: kuo anksčiau pradedama dirbti su vaiku, tuo rezultatai būna geresni. Kūdikystė – tai „auksinis“ amžius, kai vaiko gyvenime dar daug ką galima pakeisti.“
Integracija ir įdarbinimas neatsiejami
Vienas svarbiausių tikslų integruojant neįgaliuosius į bendruomenę – jų įdarbinimas. Taregoje šalia socialinio dienos centro veikia kavinė, kur drauge su negalios neturinčiais žmonėmis neįgalieji gamina pusryčius, pietus ir vakarienę. Padavėjai – taip pat turintys negalią. „Kasdien pietaudavome šioje kavinėje, kaskart prie mūsų prieidavo tas pats padavėjas. Nors jis kalba tik ispaniškai, puikiai susikalbėdavome. Jis greitai įsimindavo, kas ką valgo, ką mėgsta, todėl kalbos mažai prireikdavo“, – šypsosi Kristina.
Kavinėje noriai lankosi miestelio bendruomenės nariai, nors ji yra toliau nuo centro, o maistas čia kainuoja netgi šiek tiek brangiau. „Miestelyje gyvena vos apie tris tūkstančius žmonių, tačiau kavinė išsilaiko. Ji taip pat nuomojama šventėms, krikštynoms, Komunijoms, vestuvėms. Tokiu būdu visa bendruomenė prisideda prie neįgaliųjų veiklos“, – pasakoja Kristina.
Šalia kavinės veikia krautuvėlė, kur neįgalieji pardavinėja savo gaminamus saldumynus. Kepyklėlėje taip pat darbuojasi tiek neįgalieji, tiek negalios neturintieji. Beje, čia taip pat įdarbinti ir imigrantai. Neįgaliųjų gaminti saldėsiai kainuoja nepigiai, tačiau ir jie noriai perkami dėl to paties kilnaus tikslo – palaikyti neįgalius bendruomenės narius.
Negalią turintys žmonės taip pat įdarbinami mieste veikiančioje valymo paslaugų įmonėje, išnešioja siuntas. Visi dirbantieji gauna atlyginimą.
Įdarbinami ir turintys sunkią negalią
Neįgalieji, kuriems įsidarbinti sunkiau, lankosi dienos centre, kur vyksta darbo terapijos užsiėmimai. Vietos verslininkai ir sunkesnę negalią turintiems žmonėms stengiasi parūpinti darbo. „Centre įrengta nedidelė manufaktūra, kur neįgalieji atlieka nesudėtingus darbelius. Tądien, kai lankėmės, jie į dėžutes pakavo binto ritinėlius. Vieni lankstė dėžutes, kiti ant jų klijavo lipdukus, dar kiti dėliojo į vidų po dešimt binto ritinėlių. Beje, šį darbą dirbo ir tie, kurie nemoka skaičiuoti: prieš juos buvo padėta po popieriaus lapą su sužymėtais skaičiais. Tereikėjo ties kiekvienu skaičiumi padėti po ritinėlį ir po to gražiai visus dešimt sukrauti į dėžutę“, – pasakoja Kristina.
Už tokius nesudėtingus darbelius gaunami pinigai keliauja į bendrą „Albos“ biudžetą. Vėliau jie paskirstomi įvairioms iškyloms, renginiams.
Besilankantiems dienos centre siūlomi meno terapijos užsiėmimai. Ir čia stengiamasi užsidirbti: neįgaliųjų piešiniai panaudojami gaminant rašiklius, kosmetines, vaikų seilinukus, kompiuterių dėklus. Gaminius kuria profesionalai, todėl jų kokybė – puiki. Tokių dirbinių kaina didesnė nei parduotuvėse, tačiau žmonės juos taip pat noriai perka, palaikydami neįgaliųjų organizacijas.
Delegacija iš Lietuvos lankėsi ir vyno darykloje, kur kartu su visais darbuojasi ir negalią turintys žmonės. Jie atlieka nesudėtingus darbus: uždaro butelius, klijuoja etiketes. „Darykla veikia kaimelyje, turinčiame vos du šimtus gyventojų. Tačiau ir ten neįgaliesiems stengiamasi sukurti darbo vietų“, – pasakoja Kristina.
Jos teigimu, daug vietos verslininkų nori padėti neįgaliesiems, duodami jiems darbo. „Dėmesys kreipiamas į kiekvieną žmogų. Jei jis turi sunkią negalią, bet nori dirbti, stengiamasi rasti darbą pagal jo galimybes. Be abejo, ne visiems įdarbintiems neįgaliesiems pavyksta ilgesnį laiką išsilaikyti darbo vietose, bet yra ir labai gražių istorijų, kai žmonės su negalia dirba ir užsidirba.“
Visuomenė priima natūraliai
Žmonės su negalia Ispanijoje jaučiasi visaverčiai bendruomenės nariai. Nors neįgalieji dažnai vilki specialia apranga, jų autobusiukai apklijuoti „Albos“ organizacijos simbolika, niekas jų neišskiria, nebado pirštais. „Vietos bendruomenė žmones su negalia priima natūraliai. Gyvenantieji savarankiško gyvenimo namuose mielai eina į miestą išgerti kavos, lankosi turguje. Ispanijoje populiari ir savanorystė, ypač tarp vyresnio amžiaus žmonių“, – kalba Kristina.
Prie savanorystės idėjos mielai prisideda ir patys neįgalieji – kartą per savaitę jie eina į biblioteką, kur padeda organizuoti renginius, tvarko, dėlioja knygas.
Neignoruojamas ir neįgaliųjų asmeninis gyvenimas. „Mums pasakojo istoriją apie du žmones, kurie, gyvendami savarankiško gyvenimo namuose, pamilo vienas kitą ir panoro susituokti. Darbuotojai išsiaiškino, kad jiems susituokus gerokai sumažės valstybės mokamos pašalpos, jiems bus sunku pragyventi. Todėl nuspręsta suvaidinti tuoktuvių ceremoniją. Viskas buvo kaip tikrose vestuvėse, tik santuoka neįteisinta. Sutuoktiniai dabar gyvena viename kambaryje jau pusantrų metų ir jaučiasi laimingi“, – pasakoja Kristina.
Beje, lietuvaičiai ispaniškos neįgaliojo pašalpos galėtų pavydėti. „Ji priklauso nuo negalios sunkumo, atsižvelgiama, ar žmogus turi artimųjų, kurie juo rūpinasi. Pati mažiausia suma, mokama žmonėms su negalia, – 700 eurų. Tačiau tiek gauna tik tie, kurie turi artimųjų ir nenori dirbti“, – sako Kristina.
Pasak jos, įvairiapusė parama neįgaliesiems Ispanijoje teikiama nuo pat gyvenimo pradžios, kai mama susilaukia kitokio vaikelio. Tiek jam, tiek šeimai išsyk teikiamos reikiamos paslaugos, galima rinktis darželį, vėliau – specialiąją arba bendrojo lavinimo mokyklą. Suaugusiesiems įkurti dienos centrai, savarankiško gyvenimo namai, pagal galimybes sukurtos darbo vietos. Oria žmogaus senatve taip pat pasirūpinta.
„Albos“ atstovės apie Lietuvą
Lietuvoje viešėjusios ispanės taip pat aplankė įvairias įstaigas, teikiančias paslaugas neįgaliems žmonėms. Moterų atsiliepimai apie Lietuvą – geri. Štai asociacijos „Alba“ vadovę Maitę Trepat labiausiai sužavėjo Lietuvos mokymosi sistema, kai į bendrojo lavinimo mokyklas integruojami ir specialiųjų poreikių turintys mokiniai. „Puiku, kad yra mokyklų, kurios pasiryžta ne tik priimti kitokius mokinius, bet ir stengiasi jiems sukurti reikiamas sąlygas – pradedant pritaikytu mokykliniu suolu ir baigiant mokytojo padėjėju. Specialiojoje „Atgajos“ mokykloje sužavėjo ten dirbančių mokytojų pasišventimas ir meilė kitokiems vaikams, taip pat turima pagalbinė technika.“
Kornelija Constantin, pedagogė, dirbanti specialiojoje mokykloje su negalią turinčiais vaikais, žavėjosi mokykloje vaikams su negalia skirtomis erdviomis patalpomis. „Pas mus mokykloje visi labai susispaudę, ypač klasėse. Daugiau erdvės turime tik lauke. „Atgajos“ specialiojoje mokykloje labai erdvu – ne tik klasėse, bet ir koridoriuose, čia mokiniai turi erdvės žaisti net futbolą.“
Moterims patiko apsilankymas ir kitose organizacijose. „Aplankytuose suaugusių žmonių su negalia užimtumo centruose sužavėjo dirbantis personalas – visi dirbantieji atviri, nuoširdūs, mylintys savo darbą ir žmones su negalia. „Vilties“ ugdymo centre nustebino didelė biblioteka, kur galima rasti įvairiausios literatūros apie negalią, taip pat neįgaliesiems pritaikytų žaidimų“, – sakė Kornelija.
Dienos užimtumo centro žmonėms su negalia darbuotojoms Alexandrai Blasco ir Nuriai Marsinach didžiausią įspūdį paliko apsilankymas „Betzatos“ bendruomenėje. „Čia pasijutome kaip namie – jaukūs kambariai, malonūs asistentai, aplinka pritaikyta, sutvarkytos asmeninės ir bendros erdvės. Net užsinorėjome ten apsigyventi. O jei būtume su negalia, tai norėtume tik ten gyventi. Jokio darbo, jokio užimtumo centro nelankyti“, – šypsojosi moterys. Tiek Lietuvos, tiek Ispanijos atstovai tikisi, kad užsimezgusi graži draugystė tęsis ir toliau.
