Atnaujintuose grupinio gyvenimo namuose vienu metu galės gyventi beveik trys dešimtys žmonių. Vienas pastatas bus skirtas asmenims su lengvesne negalios forma, kitame ruošiamasi įkurdinti turinčius kompleksinių sutrikimų.
Į atidarymo šventę atvyko gausus būrys svečių iš visos Lietuvos: ministerijų atstovai, savivaldybių nariai, rėmėjai, Mažeikių rajono gyventojai, įstaigos vadovai ir patys neįgalieji.
Susirinkusiuosius sveikino savivaldybės meras A. Tenys ir administracijos direktorius B. Kryžius, Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos katedros lektorius E. Elijošius, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ ir „Mažeikių Viltis“ atstovai. Ką tik atidarytus gyvenimo namus pašventino Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios kunigas P.Jaraminas. Visiems susirinkusiems koncertavo 2015 m. LNK muzikinio projekto „Lietuvos balsas“ nugalėtoja J. Budaitė.
Apie idėjos gimimą, tikėjimą savo darbu ir ilgą kelią link to, ką turime dabar, sutiko papasakoti gyvenimo namų direktorė S. Radeckienė.
Teisė į visavertį gyvenimą
Savarankiško gyvenimo namuose „Vilties erdvė“ ėmiau dirbti devyniasdešimtaisiais. Kaip ir visos mamos, atėjau dirbti turėdama vilties pakeisti neįgalių vaikų gyvenimą. Tuo metu mano sūnui buvo vos dvylika, ir mokyklos vadovybė dėl jo ligos nenorėjo leisti jam mokytis toliau. Aš buvau įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi teisę į mokslą. Sakiau jiems, kad sumokėsiu tiek, kiek reikia, tačiau mano vaikas į mokyklą eis. Tokiu būdu sūnus ėmė lankyti internatą, kuriame baigė devynias klases.
Devyniasdešimtaisiais situacija socialinių paslaugų srityje Lietuvoje buvo prasta: nei ankstyvosios korekcijos tarnybų, nei reabilitacijos, nei specialiųjų darželių nebuvo. Mažeikių poliklinikoje, susitarusi su vyriausiąja gydytoja, gavau patalpas ‒ du kabinetus, kuriuose įsikūrė ankstyvosios korekcijos tarnyba. Tuometinė darželio vedėja tikėjo, jog ir neįgalius vaikus galima integruoti. Jai padedant atsirado specialioji mokykla. Tačiau, vaikams augant, susidūrėme su nauja problema – baigę mokyklą vaikai vėl likdavo be užsiėmimo.
Patirties perėmimas
Praėjus keletui mėnesių po mokyklos įkūrimo nuvykau apsižiūrėti į Vilnių, į pirmuosius gyvenimo namus Valakampiuose, bet juose man nepatiko. Aiškiai supratau, kad mano namai turi būti kitokie. Ieškodama pagalbos, parašiau laišką į Manhaimą ir netrukus gavau kvietimą atvykti į svečius, susipažinti su jų darbo metodais. Ten, vakarų Vokietijoje, viskas atrodė lyg stebuklas: jaukūs gyvenimo namai, daugybė dirbtuvių, puikiai organizuotas užimtumas.
Gavau darželio vadovės iš Dresdeno kontaktus. Savo įstaigoje ji taip pat ruošėsi reorganizacijai – iš darželio kūrė gyvenimo namus. Gavau du kvietimus atvykti. Gerai viską apsvarsčiusi, nusprendžiau kartu pasikviesti tuometį mero pavaduotoją B. Kryžių. Jis sutiko. Vokietijoje buvome supažindinti su pačia idėja, pamatėme ir gyvenimo namus, ir jų veiklos principus. Dar nesibaigus kelionei, jau žinojome, jog šie namai yra būtent tokie, kokius norime turėti ir Mažeikiuose.
Man labai patiko, kad Dresdeno savarankiško gyvenimo namuose nebuvo socialinių darbuotojų ar jų padėjėjų susiskirstymo. Manau, kad visų, dirbančių socialinį darbą, pareigos ir jų pavadinimai turėtų būti vienodi. O darbo užmokestis turi priklausyti nuo įgyto išsilavinimo. Iš savo darbuotojų reikalauju daug. Nemanau, kad nedidelis atlyginimas suteikia teisę dirbti netinkamai. Juk negalima sakyti – kiek man mokėsi, tiek aš ir dirbsiu.
Nelengva pradžia
1994 m. iš Švietimo ministerijos gavome patalpas bendrabutyje, kur ir įsikūrėme. Po trejų metų buvo išleistas potvarkis įsteigti savarankiško gyvenimo namus „Vilties erdvė“, o aš tapau jų direktore. Kai tik įsikūrėme, aplink buvo vieni laukai: jokių gatvių, vien pievos ir daržai. Ką tik nupirkti namai buvo baisūs: be langų be durų, vien sienos ir stogas, per kurį kiaurai pūtė vėjas. Buvo rizikinga pradėti čia veiklą, bet supratau – jei neimsiu to, ką man siūlo, vėliau negausiu nieko.
Gyvenimo namai buvo įsteigti 1997 m. Dar po metų pasirodė ir pirmieji gyventojai. Pamenu: sėdime, kalbamės, laukiame, kai pagaliau pro langą išystame naujakurius. Visi penki atvažiavo su didžiuliais krepšiais, maišais. Namuose vienu metu gali apsigyventi šešiolika asmenų, bet iš pradžių priėmėme penkis gyventojus.
Darbštūs žmonės
Darbo dienomis 8 valandą ryto visi namų gyventojai jau turi būti dirbtuvėse, todėl keliasi anksti ‒ kas 7, o kas ir 6 valandą. Dirbtuvėse būnama iki 17 valandos. Po to – laisvas laikas, kurį kiekvienas leidžia individualiai. Vasaros metu į namus grįžti reikia iki 22 valandos, žiemą – kiek anksčiau. Yra sąrašas, kuriame kiekvienas pažymi, kada planuoja išeiti ir kada grįžti. Nemokantieji rašyti pagalbos paprašo socialinio darbuotojo. Žmonės, turintys judėjimo negalią, pasilieka. Tačiau veiklų tikrai užtenka ir čia: turime užimtumo bei poilsio kambarius, yra terasos, didžiulis kiemas ir sodas. Vasarą galima rūpintis gėlynais, daržais. Savaitgaliais mūsų gyventojams leidžiama miegoti ir ilsėtis tiek, kiek nori jie patys. Tačiau visi jau įpratę keltis anksti, tad retas kuris miega iki pietų.
Kasmet važiuojame į stovyklas, tik šiais metais, deja, jau nepavyks. Kita vertus, visai kaip stovykloje, galima jaustis ir namuose: langai atidaryti, paukščiai čiulba, varlės kurkia, sodas šalia, ramu, kaip kaime.
Kambarius visi tvarkosi patys. Būna, kad išvalo net ir draugų. Pas mus yra labai daug darbštuolių, prižiūrinčių ne tik bendrąsias patalpas, bet ir šluojančių kiemą, viską puošiančių. Iš dirbtuvėse gaminamų darbelių gautas lėšas investuojame į gyvenimo namų ir mūsų žmonių gerovę. Nusiperkame gražesnių baldų, keliaujame į ekskursijas ar stovyklas. Šiemet galbūt pavyks nuvykti į Vokietiją. Po Kalėdų ir Velykų turime tradiciją nueiti į kavinę, kartu švenčiame gimimo dienas.
Geriems žmonėms – geros sąlygos
Atnaujinti gyvenimo namus užtruko kiek ilgiau nei tikėtasi. Iš pradžių manėme, kad juose bus gyvenama ir vykstant statyboms, bet realybė pasirodė kiek kitokia. 2014 m. birželio 1 d. buvo nuspręsta gyventojus iki statybų pabaigos apgyvendinti buvusių dirbtuvių patalpose.
Sugrįžę atgal, visi žmonės gyvens po vieną, kiekvienas savo kambaryje. Juk visi skirtingi ‒ kiekvienas su savo charakteriu ir pomėgiais. Vienas nori klausytis muzikos, antram reikia poilsio, kažkas nori kalbėtis, o kažkam patinka tyla.
Teko sutikti žmonių, sakiusių, kad norėtų tokių gyvenimo sąlygų. Deja, pasiūlius apsikeisti vietomis su neįgaliuoju, šis noras greitai išgaruodavo. Proto negalią turintys žmonės nemoka reikalauti, jie nežino, ką mes galime jiems pasiūlyti. Pavydui čia tikrai ne vieta. Kad ir kaip būtų, esame užsispyrę ir toliau einame pirmyn. Kai gerai žinai, ko nori, padeda ir valdžia, ir pats Dievas.
