Iš pirmo žvilgsnio stovykloje matai sveikus, judrius ir linksmus vaikus. Kol jų tėvai ar seneliai nepradeda pasakoti vaikų ligų istorijų, sunkios ir karčios patirties. Daugumai iš jų ligoninėse teko išgirsti liūdnų, nieko gera nežadančių prognozių. Galima dėkoti medikams, likimui ir, žinoma, patiems tėvams, kad bendromis pastangomis šie vaikai gyvena ir džiaugiasi gyvenimu. Sergančių vaikų tėvai net ir beviltiškiausiose situacijose nepraranda vilties, gyvena laukimu ir tikėjimu, kad viskas bus gerai.
Šią vasarą vykusioje stovykloje su vaikais ir jų artinamaisiais dirbo psichologė Raimonda Kasperavičienė. Jos dėka per užsiėmimus stovyklos dalyviai patyrė įvairių jausmų bei išgyvenimų. Ar esate kada nors piešę savo jausmus užrištomis akimis, padedami artimiausio žmogaus? Buvimas kartu, visiškas atsidavimas kito valiai ir pasitikėjimas tuo, ką jis daro, daugumai dalyvių buvo tikras atradimas. Motiejaus, gyvenančio su persodintomis kepenimis, mama Jolita sakė, kad bet kokia bendra veikla kartu su vaiku įdomi ir naudinga, bet ši buvo tikrai ypatinga. Įdomiausia, kad porų piešiniuose atsispindėjo panašios spalvos, simboliai, tematika, nors niekas nematė, ką piešė kiti. Tai rodė jų bendrumą bei stiprų ryšį.
Užsiėmime, skirtame tik suaugusiesiems, teko išties rimtai paplušėti – iš naujo išgyventi ir patirti tai, kas senai pamiršta, apie ką dauguma stengiasi negalvoti. Sukilusios stiprios emocijos nuo nusivylimo iki pakilimo, ašaros padėjo geriau susivokti savyje, suprasti, kas gauta iš tėvų, net protėvių, o svarbiausia – kas duodama vaikams. Negalią turinčius vaikus auginantys tėvai dažnai gyvena šiuo momentu, šia akimirka, bijodami „žengti didesnį žingsnį per gyvenimą“. Jie retai galvoja apie save. Tai labai išryškėjo per susitikimus.
Agneta, Adomo, laukiančio inksto transplantacijos, mama, sako, kad per septynerius Adomo ligos metus pajautė, kad visiškai netobulėja kaip asmenybė, „sustojo“ profesinė sritis, jaučia savotišką atbukimą kitoms, su vaiku nesusijusioms gyvenimo sritims. Tai suprantama, nes mama rūpinasi vaiku ir namuose, ir ligoninėse. Anksčiau kurti ateities planai, jaunystės ambicijos ir užmojai atidedami geresniems laikams.
O kaip gi jaučiasi vaikai tokioje stovykloje? Jie visi bendru sutarimu tvirtina, kad kitais metais vėl norėtų atvykti, susitikti su draugais. Tadas, gyvenantis su persodintomis kepenimis ir jau trečius metus iš eilės dalyvaujantis šioje stovykloje, jaučiasi kaip viską žinantis senbuvis. Jis tarsi vadas, padedantis apsiprasti naujokams. Būdami kartu, šie vaikučiai nesijaučia „kažkokie kitokie“ dėl savo sveikatos. Jie visi turi tuos pačius ritualus – kelis kartus per dieną gerti vaistus arba kiekvieną naktį būti prijungtiems prie dializės aparato, iš dalies pavaduojančio neveikiančių inkstų darbą.
„Smagu, kad galime susitikti su vaikais ir jų tėvais, su vienais ‒ dažniau, su kitais ‒ rečiau. Labiausiai džiugina, kai matau, kaip tie vaikai užaugo, kaip jie sustiprėjo po inksto ar kepenų transplantacijos. Žinodama šių vaikų ligų istorijas, suprantu, kad jie tikrai ypatingi – paneigę blogiausias prognozes. Man gera prisidėti prie vaikų stovyklos veiklos, pabūti kartu su jais“, – sako Aušra Degutytė, Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ savanorė, jau aštuntus metus iš eilės organizuojanti šią stovyklą. Buvimas kartu, bendravimas, dalijimasis džiaugsmais, jausmais ir išgyvenimais sustiprina, vidinių skaudulių įvardijimas gydo, o viltis ir tikėjimas daro stebuklus.
Raimonda Kasperavičienė ‒ egzistencinės krypties psichologė. Apie stovyklą ji sakė: „Mūsų susitikimas buvo autentiškas, gyvas ir kupinas gyvasties: vaikų klegesio, nuoširdaus smalsumo, širdį tyru jautrumu virpinančios meilės, su prabėgom tyliu, tarsi vėjyje besiplaikstančiu pušų šakose nerimo šešėliu... Ir, svarbiausia, kupinu bendravimo gyvasties – tarpusavio ryšio, kurį vadinu TIKRUOJU susitikimu.“
