Stovėjo ant miesto sienos
Kelionė po senamiestį prasidėjo skverelyje tarp Arklių ir Visų Šventųjų gatvių – vietoje, kur buvo išmūryta gynybinė Vilniaus siena. Dabar šią vietą žymi į grindinį įkomponuoti akmenys. „Stovite ant Vilniaus sienos. Kadangi visi ant jos netelpate, vieni esate miesto viduje, kiti – jo išorėje, priemiestyje“, – juokavo ekskursijos vadovas A. Kazlauskas.
„Nusileidę“ nuo miestą gynusios sienos, išvykos dalyviai apžiūrėjo netoliese stovinčią Ukrainos dainiaus Taraso Ševčenkos skulptūrą, sukurtą ukrainiečių menininko Vitalijaus Andrijanovo. Priešingai nei daugelyje portretų ar paminklinių skulptūrų, poetas joje vaizduojamas jaunas, veržlus ir neprislėgtas gyvenimo naštos. Netoli T. Ševčenkos paminklo stovi skulptorės Dalios Matulaitės sukurta skulptūrinė kompozicija, skirta Lazdynų Pelėdos vardu rašiusioms seserims Sofijai ir Marijai Ivanauskaitėms.
Skulptūra dėl savo dydžio nėra labai patogi liesti, bet susipažinti su ja įmanoma. Rankomis „apžiūrėję“ abi skulptūras, išvykos dalyviai pasuko į Vokiečių ir gretimas gatves bei jų kiemelius. Viename jų stovi į vandens lašą panaši skulptoriaus Vaclovo Krutinio sukurta moteris, kitame – to paties autoriaus Vilniaus metraštininkas. Žmonės liesdami galėjo palyginti abiejų skulptoriaus darbų aptakumą, plastiškumą. Visi įsitikino: jie tikrai skiriasi!
Abejingų nepaliko Mėsinių gatvėje esanti Romualdo Kvinto skulptūrinė kompozicija, kurioje įamžintas garsusis Vilniaus daktaras Semachas Šabadas ir rankose kačiuką laikanti mergaitė. Skulptūra nėra didelė, todėl paranki liesti, susidaryti visą jos vaizdą. Žmonės ypač norėjo paliesti mergaitės rankose laikomą katinėlį. Pasakojama, kad tiems, kas paglosto, jis atneša laimę. Gal ir taip, o gal tiesiog malonu delne justi mažą bronzinę kačiuko galvutę... Didesnė, ne visai paranki liesti, yra viename iš „Stiklių“ gatvės kiemelių stovinti skulptoriaus Mariaus Grušo „Medeinė“ – ant lokio nugaros sėdinti moteris. Lokys – didelis gyvūnas, todėl visos ant jo sėdinčios moters ir norėdamas nepaliesi, bet skulptūros vaizdą susidaryti galima. Aklieji aplankė ir Vokiečių gatvėje esančią Vlado Vildžiūno „Barborą“. Tiesa, ši skulptūra rankoms visiškai nepasiekiama, tačiau sumažinta jos kopija buvo demonstruota Nacionalinėje dailės galerijoje šį pavasarį vykusioje taktilinėje parodoje. Taigi realios „Barboros“ vaizdą žmonės galėjo susidaryti iš jos antrininkės.
Eidami senamiesčio gatvėmis, aklieji galėjo liesti ne tik skulptūras, bet ir tam tikrus architektūros elementus. Vadovas atkreipė dėmesį į pastatus, kurių sienose galima rankomis pajusti, kuo skiriasi gotikinis ir renesansinis plytų rišimo būdas. Literatų gatvėje ekskursantai lietė sieną, kurioje įmūrytose lentelėse įamžinta daug Lietuvos rašytojų.
Iš naujo atrandamas miestas
Po išvykos paklausti, ar atrado ką nors išties netikėta, ko anksčiau nežinojo, daugelis kalbintų žmonių sakė, kad, ko gero, ne. Ne vienas senamiestyje yra mokęsis, daugybę kartų vaikščiojęs jo gatvėmis, girdėjęs ar skaitęs apie jo architektūrą, istoriją. Paklausti, ar buvo įdomu, tie patys žmonės nedvejodami atsakė teigiamai. Miestą galima skaityti kaip daugiaplanį kūrinį. Viešosios miesto erdvės, jose esančios skulptūros, jų prototipai – vienas galimų perskaitymo būdų.
Miestą galima pažinti ne tik akimis, bet ir rankomis. Tai akivaizdžiai rodo daugelio Vakarų valstybių patirtis. Antai Ispanijos sostinėje Madride veikia garsus šios šalies aklųjų organizacijos ONCE muziejus, kuriame surinkti pasaulio architektūros paminklų modeliai. Sudominusį modelį galima apžiūrėti ne tik iš išorės, bet ir „nukelti“ jo stogą, pasivaikščioti po vidų. Italijoje, Ankonoje, veikia Homero muziejus, jame yra lankęsi ir keletas Lietuvos neregių.
Muziejuje daug skulptūrų, architektūros paminklų kopijų. Lankytojas gali liesti Partenoną, Koliziejų ar paglostyti Romos vilkės nosį. Daugelis Italijos, Prancūzijos muziejų, skirtų gerai matantiems žmonėms, turi akliesiems pritaikytus ir lietimui atsparius architektūros paminklų, savo fonduose saugomų skulptūrų modelius. Lietuvos aklieji buvo maloniai nustebinti lankydami senuosius Belgijos miestus, šalia tikrųjų architektūros paminklų ar įžymesnių statinių radę ir liesti pritaikytus jų modelius.
Praėjusį pavasarį Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, surengta pirmoji Lietuvoje taktilinė paroda „Iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių“, kurią buvo ne tik galima, bet ir privaloma liesti. Visiems jos lankytojams buvo uždedami tamsūs akiniai, o skulptūros formas pajusti ir suprasti jie galėjo tik liesdami. Lietuvos aklųjų istorijos muziejuje saugomi Vilniaus arkikatedros bazilikos, Valdovų rūmų maketai. Žmonės juos gali ramiai apžiūrėti, mokytis skaityti linijų, formų ir erdvių raštą. Patirtis rodo, kad tokie maketai, taktilinės parodos reikalingos ne tik akliesiems, bet patrauklūs ir vaikams, dar tik bandantiems suprasti ir pažinti meno pasaulį.
