Festivalio ribos vis plečiasi
Daugiau kaip prieš dešimtmetį sugalvotam Gėlių–Sodų gatvių festivaliui buvo numatyta gana svarbi misija – panaikinti bet kokias ribas tarp šiame rajone gyvenančių, dirbančių žmonių, įkvėpti pasitikėjimo vieniems kitais, kurti draugišką, atjaučiančią bendruomenę. Vilniaus neįgaliųjų dienos centro vadė Nijolė Zenkevičūtė atvira: kol kas to dar nepavyko pasiekti, tačiau situacija kasmet palengva gerėja. Daugėja tarpusavio supratimo, empatijos, neįgalieji čia nebesijaučia svetimi. Didėja ir bičiulių ratas – į jį įsitraukia vaikų darželiai, mokyklos, netoliese įsikūrę verslininkai, kunigai. Ir kaimynai tampa tolerantiškesni.
N. Zenkevičiūtę džiugina, kad tradiciniu renginiu tapusio festivalio labai laukia patys neįgalieji. Šventiniam renginiui iš anksto ruošiasi ir sostinėje veikiantys įvairias negalias turinčius žmones vienijantys dienos centrai, meno kolektyvai. Gėlių–Sodų gatvių festivalis – ne tik šio rajono, bet ir visos sostinės neįgaliųjų bendruomenės šventinis renginys.
Įtaigios negalios pažinimo pamokos
Vilniaus neįgaliųjų dienos centro kaimynystėje įsikūrę vaikų darželiai „Gėlynas“ ir „Krivūlė“ – nuolatiniai Gėlių–Sodų gatvių festivalio dalyviai, parengę smagias programėles ir jubiliejiniam renginiui. N. Zenkevičiūtė džiaugiasi, kad bendravimas su neįgaliaisiais abiem darželiams jau tapo šių įstaigų ugdymo programų dalis, o šį festivalį jos įtraukia ir į savo renginių planus.
Pasak „Gėlyno“ darželio vedėjos Rasos Žukauskienės, bendradarbiavimas su neįgaliaisiais – labai prasmingas. „Vaikai nuo mažumės mato, kad yra ir kitokių žmonių, kuriems reikalinga pagalba, rūpestis, tiesiog nuoširdus bendravimas“, – sako „Gėlyno“ direktorė. Darželyje taip pat yra vaikų, turinčių didelių specialiųjų poreikių. Vienam nustatytas Dauno sindromas, keletas turi didelių kalbos, elgesio sutrikimų. R. Žukauskienė džiaugiasi, kad vaikai juos priima labai natūraliai, o specialistai padeda pritapti darželio bendruomenėje. Priekaištų, nepasitenkinimo nereiškia ir negalios neturinčių vaikų tėvai.
Kasmet vis kiti vaikai rengia festivalio programėlę. Visi labai nori dalyvauti šioje šventėje. Tie, kurie nešoka ar nedainuoja, tampa žiūrovais, entuziastingai palaiko draugus.
Gerai jaučiasi neįgaliųjų bendruomenėje
Gėlių–Sodų gatvių festivalyje nuotaikingai prisistatė ir „Krivūlės“ darželio vaikų muzikos grupė „Čik čirik“. Jie pasekė iš melsvo debesėlio pabirusių lietaus lašelių pasaką. Pasak mažuosius atlydėjusios muzikos mokytojos Ilonos Žukienės, jiems tai labai gera ugdomoji pamoka – į darželį vaikai grįžta kupini naujų įspūdžių, vieni kitiems pasakoja, ką matę, patyrę.
Pasak I. Žukienės, „Krivūlės“ darželį lankantiems vaikams neįgalūs žmonės nekelia baimės. Šiame darželyje yra ir autizmo spektro sutrikimų, ir kitokių negalių turinčių mažųjų. Muzikos mokytoja neslepia dar neseniai neturėjusi praktikos, pakankamai žinių, kaip elgtis su tokiais vaikučiais, todėl tobulinosi, lankė specialius mokymus. „Iki tol elgiausi intuityviai – pirmiausia stengiausi atrasti individualų ryšį su vaiku, o paskui padėti jam įsilieti į grupę, muzikos užsiėmimus, pastebėti, į kokį instrumentą toks vaikas reaguoja, kokio bijo“, – pasakoja I. Žukienė.
„Iš muzikos terapeutų gavau dar daugiau žinių, – džiaugiasi pedagogė. – Įsidėmėjau vieną auksinę mintį – autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai pikto žmogaus neprisileidžia. Reikia didžiulės kantrybės, gerumo. Kai taip elgiesi, jie gana greitai apsipranta, įsitraukia į bendrą veiklą. Sudėtingiau, jeigu vaikučiai nekalba. Kalbantieji puikiausiai adaptuojasi.“
Pasak I. Žukienės, kai grupėje yra negalią turintis draugas, vaikai mokosi jautrumo, atjautos. „Jei nuo mažumės su tokiais vaikais būna, juos puikiai priima, net patys prašo auklėtojos, kad juos labiau paglobotų, – pasakoja pedagogė. – Auklėtojos niekada neakcentuoja, kad grupės draugas neįgalus, o sako, kad jam reikia tik truputį daugiau pagalbos, kad vėliau jam viskas pasiseks.“ Taip auklėjami „Krivūlės“ darželinukai neįgaliųjų bendruomenėje gerai jaučiasi.
Protų mūšiai: pabandęs negali sustoti
Jubiliejinio festivalio naujovė – protų mūšis. Į jį „stojo“ penkios komandos, kuriose buvo po tris negalią turinčius žaidėjus ir komandos vadovą. Protų mūšiui vadovavo neįgaliųjų bendruomenės veikloje aktyviai dalyvaujantis aktorius Darius Rakauskas. Šiame intelektiniame žaidime jis dalyvauja jau 6–7 metus. Pavasarį tokį mūšį buvo surengęs psichikos negalią turinčių žmonių dienos centre.
Gėlių–Sodų festivaliui D. Rakauskas parengė keturias temas: geografija, muzika, reklama, įvairių vaizdų atpažinimas. Protų mūšio dalyviams pateikiami klausimai buvo labai sumaniai suformuluoti, įdomūs, tačiau nelengvi. Jų rinkimas D. Rakauskui tapęs įtraukiančiu užsiėmimu – devynias galybes jų turi savo kompiuteryje. Vyriškis užsiminė, kad jeigu šis žaidimas neįgaliesiems patiks, protų mūšius jis pasirengęs rengti ne tik per šventes, bet ir gerokai dažniau, pavyzdžiui, kartą per mėnesį.
Vilniaus neįgaliųjų dienos centro lankytojai ir vadovė N. Zenkevičiūtė iškart priėmė šį pasiūlymą. O nuolatinis „Auksinio proto“ žiūrovas Vytautas Vaitiekutis pažadėjo pasidalyti ir savo sukaupta įdomia informacija, galinčia tapti originaliais klausimais.
D. Rakauskas buvo patenkintas protų mūšio dalyvių žiniomis. Pasak jo, pirmą kartą tokiame žaidime dalyvavusios komandos pateikė po 4–6 teisingus atsakymus iš 10. Tai gana geras rezultatas. „Kuo ilgiau šį žaidimą žaidi, tuo labiau atsiveria atminties klodai. Tai komandinis žaidimas. Jo rezultatai priklauso ne tik nuo kiekvieno asmeninių žinių, bet ir nuo gebėjimo diskutuoti, įsiklausyti, išgryninti teisingą mintį“, – patirtimi dalijosi protų mūšio vedėjas.
Intelektinį žaidimą lydėjo teigiamos emocijos
Valandą trukusį protų mūšį laimėjo „Vilties“ komanda, kuriai vadovavo dekupažo paslapčių Vilniaus neįgaliųjų dienos centro lankytojus mokanti Eglė Gavelienė. Visiems komandos nariams intelektinis žaidimas labai patiko. Vytautas Vaitiekutis juokavo, kad sudėtingiausia jam buvo muzikinė rungtis. „Sunkiausi man buvo klausimai apie lietuvišką muziką, nes labiau domiuosi klasika, roku, – įspūdžiais dalijosi Vytautas. – Pats esu muzikantas. 12 metų pianinu grojau. Klaipėdoje baigiau Eduardo Balsio meno mokyklą. Bet, nepaisant to, man buvo šioks toks kultūrinis šokas – nepasiruošiau lietuvių estradai.“ Užtat jo žmonai Rūtai ši užduotis nebuvo sunki – ji noriai klausosi Lietuvos dainininkų, todėl galėjo padėti komandai, pasiūlyti teisingų atsakymų.
Daugiau kaip dešimtmetį neįgaliojo vežimėliu judančiam Sauliui Cibulskui intelektinis žaidimas irgi paliko pačius geriausius įspūdžius, įplieskė šmaikštumo kibirkščių. Komandos nariams ilgokai spėliojant, kam kilo mintis savo vėliavą sudėlioti iš geometrines figūras primenančių simbolių, Saulius šūktelėjo: „Ufonoautams!“ O paaiškėjo, kad tai – Žemės vėliava. Linksmos emocijos liete liejosi.
Gyvenimą iš esmės pakeitusi liga S. Cibulską paskatino domėtis psichologine literatūra. „Mane labai domina žmogaus galimybės, jų ribos, – sako Saulius. – Noriu sužinoti, ką aš galiu, ko galiu tikėtis iš gyvenimo, jeigu nesėdėsiu rankas sudėjęs.“ Saulius dalyvauja spektakliuose, dainuoja. Pasak jo, tai pakelia nuotaiką, suteikia jėgų. Dalyvavimas Vilniaus neįgaliųjų dienos centro veikloje vyriškio gyvenimui suteikia naujų spalvų ir vilties, kad ateis diena, kai jis pakils ir iš neįgaliojo vežimėlio.
Tik nuo balandžio į centro veiklą įsitraukusiai Aistei Daugininkaitytei šis protų mūšis taip pat buvo pirmasis. Šįsyk jos komanda tarp prizininkų nepateko. Mergina neslepia ir pati nedaug tegalėjusi pagelbėti, mat nebuvo jos mėgstamos istorijos temos. Aistei labai patinka istoriniai romanai. Knygų dažniausiai ieško, kai liga paūmėja, kai negali aktyviai judėti (merginą negalia kamuoja nuo 10 metų amžiaus). Skaitymas ramina, nutolina liūdnas mintis. Sveikatai pagerėjus, užsiima kita veikla, lankosi centre rengiamuose susitikimuose su kunigu. Sužinojusi apie planuojamus kasmėnesinius protų mūšius, Aistė žada būtinai juose dalyvauti.
Tradicijas išlaikęs, naujomis veiklomis pasipildęs Gėlių–Sodų gatvių festivalis pravėrė antrojo gyvavimo dešimtmečio duris. Visuomenės požiūrio kaita – ilgas ir kantrus procesas.
