Taigi, eksperimento metu mokslininkai suprasto šuns prigimtinį požiūrį į tam tikras gyvenimo situacijas. Tyrimą atlikę mokslininkai išmokė šunis reaguoti į du skirtingus tonus (vienos oktavos ribose). Sureagavę į pirmąjį toną šunys gaudavo pusę dubenėlio pieno be laktozės, sureagavę į kitą toną gaudavo kur kas mažiau viliojantį apdovanojimą – pusę dubenėlio vandens. Kai šunys priprato, kad su tam tikru tonu gauna arba pieno, arba vandens, mokslininkai leido šunims klausytis garsų, kurie buvo panašūs į tuos, už kuriuos gaudavo apdovanojimus, tačiau jie buvo galimai klaidinantys.
Ir ką gi mokslininkai išsiaiškino?
Vieni šunys, išgirdę atsitiktinius garsus reaguodavo taip, tarsi tuoj gaus dubenėlį pieno, tuo tarpu kiti, išgirdę tą patį garsą, elgdavosi taip, tarsi gaus tik vandens. Tiesą sakant, šunų pesimistų grupė nesugebėjo teisingai sureaguoti nei į pozityvaus, nei į negatyvaus paskatinimo garsus. Kaip teigiama tyrimo išvadose, šunys optimistai linkę tikėti jiems maloniais dalykais ir bando elgtis taip, kad tik gautų jiems patinkantį apdovanojimą. Na, o šunys pesimistai, kaip tyrime aprašė mokslininkai, linkę būti atsargūs ir nerizikuoti, o tai susiję su išankstinę pozicija ir mažesniu noriu išbandyti ką nors naujo.
„Pesimistai turi kur kas didesnę baimę suklysti, nei optimistai“, – teigia dr. M.J.Starling. Šis tyrimas nuo šiol padės lengviau pasirinkti tarnybai policijoje tinkančius šunis, o ten patenka tik patys didžiausi optimistai bei tie, kurie nebijo rizikuoti.
Tiesa, pesimistai kur kas geriau pasitarnauja kaip terapijos šunys ar neįgaliųjų palydovai.
Tyrimas publikuotas moksliniame žurnale plosone.org.
