Vienareikšmio atsakymo nėra. Kai kuriais atvejais net vertėtų sau kelti ne klausimą, ar suėstų, o per kiek laiko gyvūnas tai padarytų.
Prieš keletą metų Vokietijoje, JAV, Prancūzijoje ir kitose šalyse atlikto tyrimo metu buvo išanalizuoti net 63 atvejai, kai augintiniai apėdė negyvus savo šeimininkus.
Kai kurios istorijos – stulbinančios, leidžiančios kelti klausimus ir ieškoti atsakymų, kodėl augintiniai suinteresuoti ėsti negyvą šeimininką.
Dar 1997 metais teismo ekspertizės specialistai iš Berlyno (Vokietija) paviešino vieną neįprasčiausių bylų žurnale „Forensic Science International“.
Istorija prasidėjo tada, kai 31 metų vyras po darbo vakare ilsėjosi savo motinai priklausančio namo galiniame kieme įrengtoje pašiūrėje. Čia jis gyveno su savo šunimi – vokiečių aviganiu.
Maždaug penkiolika minučių po aštuntos valandos kaimynai išgirdo šūvio garsą, kuris nuaidėjo iš to paties kiemo pusės.
Po keturiasdešimt penkių minučių vyro motina ir kaimynai rado vyriškį negyvą. Galvoje žiojėjo skylė, šalia gulėjo pistoletas, ant stalo buvo paliktas atsisveikinimo laiškas.
Didžioji dalis jo veido ir kaklo buvo išplėšyta – buvo aiškiai matomos dantų žymės audiniuose. Puspilnis šuns ėdalo dubuo vis dar stovėjo ant grindų.
Vokiečių aviganis tupėjo ramus ir klausė į įvykio vietą atvykusių policininkų komandų. Pakeliui į gyvūnų prieglaudą keturkojis išvėmė dalį barzdoto šeimininko veido odos. Tai portale nationalgeographic.com aprašė žurnalistė Erika Engelhaupt.
Nors niekas neveda statistikos apie tai, kaip dažnai augintiniai apėda savo mirusius šeimininkus, per du dešimtmečius teismo medicinos žurnaluose paviešinta dešimtys tokių atvejų, kai šeimininkas mirė vienumoje ir buvo suėstas augintinio.
Dažniausi atvejai, kai naminių gyvūnų ir mirusių šeimininkų santykis buvo tik maitėdos ir maitos. Būtent tai atskleidžia paviešinti teismo medicinos ekspertų duomenys.
Pavyzdžiui, katės. Šios populiarios augintinės yra užsitarnavusios prastą reputaciją, mat specialistams jos žinomos kaip mirusių šeimininkų ėdikės ir tai daro santykinai dažnai.
Tiesa, jų padaromi kūno pažeidimai – minimalūs. Pasak teismo medicinos ekspertės ir antropologės Carolyn Rando iš Londono universiteto koledžo (Didžioji Britanija), žmogui mirus katė įprastai patraukia veido link, ypač prie pačių minkščiausių dalių – nosies ir lūpų.
„Pati esu katės šeimininkė, ir tai manęs nė kiek nestebina.
Miegančiam žmogui katės mėgsta tapšnoti ir plekšnoti per veidą, kad tik šeimininkas atsibustų“, – aiškino C.Rando.
Bet vienoje byloje, kurios faktai publikuoti 2010 metais žurnale „Forensic and Legal Medicine“, nurodoma, kad nuo aneurizmos mirusi moteris rasta vonios kambaryje savo namuose. Teismo medicinos ekspertų išvadose paaiškinta, kad dalį jos veido nuėdė namuose augintas šuo, o tuo metu dvi kartu gyvenusios katės savo šeimininkės nė nepalietė.
Vis dėlto teismo medicinos žurnaluose paviešintose bylose, kai buvo apėsti mirę šeimininkai, dažniausiai minimi šunys.
Tai iš dalies gali būti dėl teismo medicinos ekspertų reakcijos išvydus tai, ką šuo padarė savo šeimininkui.
Alkio hipotezė? Amerikietis psichologas, knygų autorius ir televizijos laidų apie šunis vedėjas Stanley Corenas tikina, kad toks šunų elgesys jo nestebina, mat šie keturkojai yra kilę iš vilkų.
„Įsivaizduokime situaciją, kai miręs šeimininkas palieka savo šunį be jokio maisto. Ką gyvūnas turėtų daryti? Jis ės bet kokį mėsos gabalą, kokį tik ras aplinkui“, – tikino S.Corenas.
Kai kuriais atvejais buvo absoliučiai aišku, kad gyvūnai savo mirusius šeimininkus ėdė tam, kad išliktų.
2007 metais Labradoro retriverio ir čiau čiau mišrūnas gyveno įkalintas namuose su savo mirusiu šeimininku apie mėnesį.
Iš mirusio žmogaus liko tik viršutinė kaukolės dalis ir įvairių kitų kaulų likučiai.
Tuo metu minėtoje 1997-ųjų byloje nurodyta, kad vokiečių aviganis savo nusižudžiusį šeimininką Berlyne ėmė ėsti tuoj po jo mirties.
„Įdomu svarstyti priežastis, kodėl padoriai besielgiantis ir sotus augintinis tuoj pat puolė doroti negyvo savo šeimininko“, – retoriškai klausė teismo medicinos ekspertas iš Vokietijos Markus Rothschildas.
2015 metais atliekant tyrimą buvo nagrinėti 63 atvejai, kai šunys ėdė savo mirusius šeimininkus. Svarbu tai, kad kas ketvirtas šuo ėsti negyvą žmogų pradėjo nepraėjus nė parai. Nors šunys turėjo palikto maisto savo dubenyse, mieliau rinkosi žmogieną.
Toks naminių šunų elgesys neatitinka laukinių jų giminaičių. 73 procentai bylose minimų keturkojų apgrauždavo veidą, 15 procentų kąsdavo į pilvą ar liemenį, likę – į kitas kūno vietas.
Tuo metu vilkai savo aukai pirmiausia išdrasko krūtinę ir pilvą, kad pasiektų pačias maistingiausias dalis – vidaus organus, ir tik po to doroja galūnes.
Tik dešimt procentų atvejų vilkai pirmiausia puldavo ėsti aukos galvą ar snukį.
Negi šunys turi blogų kėslų? Žvelgiant į tokius atvejus ir tyrimų rezultatus, peršasi išvada, kad net jei jūs buvote itin artimi su savo amsiumi, jį puikiai auginote ir suteikėte jam šunišką laimę, jis vis vien jus gali suėsti.
Šunų elgsena ir mąstymas dar nėra mokslui iki galo žinomi. Iki šiol nė vienoje byloje nebuvo pažymėta, kad šuo prieš šeimininko mirtį buvo skriaudžiamas, o kai kuriais atvejais mirusiojo artimieji ir draugai tvirtino, kad šeimininkas buvo itin geras savo augintiniui.
Tad žvelgiant gyvūno akimis, vienintelis tokio elgesio paaiškinimas būtų, kad šuo ar katė iš pradžių mėgina padėti savo šeimininkui arba bando jį pažadinti laižydami veidą, baksnodami nosimi ar krapštydami letena.
„Tačiau kai gyvūno pastangos neduoda jokių rezultatų, keturkojį apima panika ir pamišimas, kuris gali priversti kandžioti šeimininko kūną“, – aiškino M.Rothschildas.
O nuo kandžiojimo iki ėdimo – labai nedidelė riba. „Tai nereiškia, kad šuo norėtų ėsti žmogų ar yra išalkęs, bet pajutus kraujo skonį alkis gali atsirasti“, – tikino specialistas.
Ką nulemia šuns veislė? Skirtingų veislių šunys turi skirtingą temperamentą.
O tai, anot M. Rothschildo, gali būti labai reikšminga šeimininko mirties atveju – kaip šuo pasielgs su velioniu.
Vis dėlto šeimininkų ėdimo bylose užfiksuoti įvairiausių veislių šunys – net ir visų mylimi Labradoro ar auksaspalviai retriveriai, medžiokliniai ar tarnybiniai šunys.
Bet beveik visais atvejais tai buvo vidutinių arba didelių veislių šunys. Mažiausias šuo, ėdęs savo šeimininką, buvo biglis.
Be abejonės, dideli, galingesni šunys gali pridaryti daugiau žalos mirusiojo kūnui.
Užfiksuoti trys atvejai, kai buvo apgraužta mirusio šeimininko galva. Visus kartus tai padarė vokiečių aviganiai.
Žinant Pomeranijos špicų ar čihuahua temperamentą, jie tikriausiai nukąstų ir visą galvą. Žinoma, jeigu tik būtų didesni.
Tačiau teismo medicinos ekspertė ir antropologė C.Rando teigė, kad kiekvieno šuns elgesį su mirusiu šeimininku reikėtų vertinti individualiai.
Baimę patyręs, alkanas, skriaudžiamas šuo, tikėtina, greičiau pereis nuo kūno laižymo iki kandžiojimo ir ėdimo.
Tad kaip dabar jaustis žvelgiant į savo amsiaus akis? Nėra jokios garantijos, kad jūsų kūno jums mirus neėstų šuo ar katė.
Na, nebent jūs neturėtumėte jokio augintinio. Pavyzdžiui, yra pasitaikę atvejų, kai net ir žiurkėnai ar naminiai paukščiai apgraužė, aplesė savo negyvo šeimininko palaikus.
Anot C.Rando, nereikia baimintis, kad jus suės jūsų mylimas augintinis. Tereikia tik sumažinti tokio atvejo tikimybę.
„Pasistenkite, kad būtų žmonių, kurie jumis pasidomėtų, jei kurį laiką negautų iš jūsų žinios. O jei netoliese gyvena senyvo amžiaus, sergančių žmonių, reguliariai pasidomėkite jais.
Tai gali būti puiki paskata turėti artimų žmonių ir gyventi socialiai aktyvų gyvenimą“, – ragino C.Rando.
Parengė Šarūnas Meškys
