R.Mikelkevičiūtės šeimoje visuomet zuja kokių nors priglaustinukų – jai reikia keturkojų meilės ir šilumos. Jos manymu, meilė gyvūnams ateina iš to, kaip žmogus buvo auklėjamas nuo pat vaikystės. Rūta pastebi, kad, gyvūnai patys žino pas ką eiti, pas ką namuose apsigyventi, žino, kuriuose namuose jie bus mylimi.
„Yra tokia nuojauta, kad taip nutinka tik man, o kitam – niekuomet. Važiuoju automobiliu ir kažkodėl man palei ratus išlenda kažkieno išmestas šunėkas, kažkodėl aš eidama keliu išgirstu, kaip krūmuose cypia išmestas mažas kačiukas“, – savo patirtimi dalijosi Rūta.
Vienas Rūtos šuo, kuris jau prieš maždaug šešerius metus iškeliavo į amžinos medžioklės plotus, pats atėjo prie namų durų. „Tiesiog atsidariau duris, o ten tupi oranžinės spalvos šuo“, – pasakojo ji.
Kartą žymi astrologė Palmira Kelertienė Rūtai sakė, jog negalima išmesti, atstumti to gyvūno, kuris priklysta, ateina į tavo namus. Mat tai yra linkėjimai nuo artimųjų iš ano pasaulio. „Ir aš linkusi tikėti, kad tie linkėjimai yra geri“, – vylėsi R.Mikelkevičiūtė.
Kai Rūta iš tėvų namų persikėlė į savo namus, dalį gyvūnų paliko jiems. Tiksliau ne paliko, o tėvai tiesiog jų neatidavė. „Mano tėtis labai myli šunis. Jų buvo penki. Ir mes išsikėlėm tik su vienu taksu. Kalyte, vardu Bruknė“, – prisiminė televizijos laidų vedėja.
Rūtos namuose tapo labai tylu. Vieno šuns šeimai nebeužteko.
Antrą šunį parvežė šeimos nariai
Rūtos šeima yra nutarusi, kad niekuomet nepirks gyvūno iš veislyno. Ir jei jau atsirastų gyvūnas namuose, tai jis bus arba kur nors rastas ir priglaustas arba pasiimtas iš prieglaudos. Būtent taip moters namuose atsirado šuo Atas. „Prieglaudos „SOS gyvūnai“ tinklalapyje šuns ieškojo ir pagal nuotrauką išrinko mano vyras Rolandas“, – pasakojo Rūta.
Su dukra Dominyka vyras iš karto nuvyko pasiimti naujojo augintinio. Ten savanoriaujantys ir dirbantys žmonės siūlė pasivaikščioti su juo, pasižiūrėti, pagalvoti, paieškoti kontakto.
Išrinktasis buvo labai draugiškas, tačiau labai pasiutęs šešių mėnesių mišrūnas. „Mano šeimos nariai įsikėlė jį į mašiną ir parvežė namo. Ir štai jau dveji metai Atas gyvena su mumis“, – portalui lrytas.lt pasakodama džiaugsmu tryško Rūta.
Margą, juodai baltomis dėmėmis nusėto kailio šunį Rūta ketino pavadinti Margiuku, tačiau tam prieštaravo dukra. „Mama, tu išprotėjai? Čia juk ne šiaip sau koks kaimo šuo“, – Dominykos žodžius pamena Rūta.
Veislinis gyvūnas – pinigų švaistymas
Paklausta, kodėl gyvūnus renkasi tik iš prieglaudos, televizijos laidų vedėja aiškino, kad jos šeima nėra prieš veislinius gyvūnus, tačiau, anot jos, jei nežadi dalyvauti parodose, veislinis gyvūnas nebūtinas. Kitaip tai – bereikalingas pinigų švaistymas.
„Kadangi į parodas eiti neketinu, tai nematau prasmės turėti veislinį gyvūną. Man reikia gyvūno, draugo, sielos bičiulio, kad man būtų su juo smagu, kad būtų abipusė meilė“, – aiškino Rūta.
Tokie gyvūnai iš prieglaudų, kaip Atas, moters įsitikinimu, yra daug iškentę ir žino, ką reiškia netekti šilumos ir meilės. Todėl visa šeima ir nutarė, kad niekada nepirks gyvūno. „Juk tuos kilmingus vistiek kas nors įsigis. O prieglaudose gyvūnai gyvena jau visai kitaip“, – sakė R.Mikelkevičiūtė.
Namuose viešpatauja princesė Bruknė
Taksų kalytei, kurią dar iš tėvų namų pasiėmė su savimi, dabar 6 metai. Ši keturkojė Rūtos namuose yra tikra deivė, kuriai viskas leidžiama. Pasirodo, ji sugebėjo tą jauną patiną Atą pakišti po padu ir šis tapo jos tarnu. „Labai smagu stebėti jų santykius. Nors tas Atas už Bruknę didesnis trigubai, namie yra tvarka, kuriai vadovauja Bruknė“, – juokėsi Rūta.
Žinoma, išlepinta taksė kitur, jei ne lovoje su Rūta, – nemiegos. Jai viskas leidžiama. Ėsti duoda tik vyras Rolandas, o visi meilės reikalai, glostymai ir miegojimai jau tik su Rūta. „Pabandyk kitaip, ir bus pakeltas ciongas“, – aiškiai pasakė moteris.
Tačiau dėl išlepinto šuns Rūta nė kiek nesijaudina. Anot jos, pačiam žmogui yra labai malonu viską leisti savo šuniui. Paklausta, ar Atas taip pat gyvena karališkomis sąlygomis, moteris nevyniojo žodžių į vatą: „Turi voljerą ir savo būdą. Nes kai vieną kartą pabuvo namuose...“
Nusiaubė namus
Atas, kartą pabuvęs vienas namuose, iš grindų mažai ką tepaliko, o laiptai buvo papuošti nagų dryžiais ir žymėmis.
Tačiau jau per pirmuosius metus jis padarė milžinišką pažangą. Pavyzdžiui, nustojo kieme kasti gėles. Pastebėjusi Ato elgsenos pokyčius, Rūta netgi bandė eiti su juo į dresūros mokyklą. „Spėkite kuo tai pasibaigė? Mes likome antriems metams“, – juokėsi R.Mikelkevičiūtė.
Mat Atas kur kas mieliau domėjosi nuostabiomis kalytėmis, nei kažkokiais kvailais ir bereikšmiais trenerio nurodymais. „Nei virtos širdelės, nei jautienos kąsneliai, niekas neveikė. Tie šunys iš prieglaudų yra nesuvaldomi laukinukai, tarsi gatvės vaikai“, – patvirtino ji.
Kadangi Atas trykšta begaline energija, jo vedžioti Rūta negali. Tai už ją padaro vyras. „Kartą bandžiau pavedžioti. Šliaužiau pilvu. Tai jis mane išvedė ir parvedė“, – prisiminė Rūta. Vis tik šunys dažniau patys pasilaksto namų kieme. Ten jie gali dūkti ligi soties.
Kad ir kokias niekšybes bebūtų šunys iškrėtę, Rūta savo gyvenimo be augintinių neįsivaizduoja: „Kartą visi gyvūnai buvo išvežti pas tėvus. Grįžus namo pasidarė taip tuščia. Nebuvo kiauksėjimo, lakstymo, energijos. Nebuvo šilumos, o man jos turi būti daug“.
