Todėl jos puikiai prisitaiko tiek prie aktyviai gyvenančio šeimininko, tiek prie namisėdos ar vyresnio amžiaus senjoro.
Šie mažyčiai kurtukai pasižymi ne tik įsimintinų formų ilgakoju, gilios krūtinės siluetu, bet ir išskirtiniu charakteriu: tai be galo švelnūs, prieraišūs, atsargūs ir gyvai į aplinką reaguojantys šunys.
Savo emocijas – susijaudinimą, nerimą, aistrą, jos neretai išreiškia charakteringu virpėjimu, kuris toli gražu nereiškia, kad šuneliui šalta! Aristokratiškos ir elegantiškos, išdykusios ir išradingos (kai reikia pasiekti gardų kąsnelį ant aukštos lentynos), mylinčios ir reikalaujančios dėmesio (net jei prireiks užšokti šeimininkui ant pečių), draugiškos, lieknos ir trapios – tai viskas apie mažas, bet be galo ryškias levretes.
Istorija ir priešistorė
Tai senovinė, primityvia vadinama veislė, prie kurios žmogus mažai kišo nagus. Kaip ir apie daugelį senovinių veislių, tikslių duomenų apie levretes nėra.
Taip, mumifikuotų nedidelių kurtukų randama senoviniuose kapuose, jų atvaizdų esama tūkstantmečius skaičiuojančiuose meno kūriniuose, todėl apytikriai paprastai sakoma, kad į levretes panašūs šunys po Žemę bėginėjo jau prieš porą tūkstančių metų ir veislė kilo iš teritorijų, kur dabar turime įsikūrusias Graikiją ir Turkiją.
Tai kodėl tuomet veislės pavadinimas yra italų kurtai? Nes viduramžiais veislė stipriai išpopuliarėjo pietų Europos šalyse, o šešioliktame amžiuje, didingoje Renesanso epochoje, italų aristokratija tiesiog įsimylėjo levretes – iš šio laikotarpio turime ne vieną meno kūrinį, vaizduojantį ponias ir ponus su nedidukais kurtais.
Per kitus šimtmečius šie šunys sėkmingai užkariavo ir kitų Europos šalių dvarų simpatijas, o 17 amžiuje įsitvirtino Didžiojoje Britanijoje, kur dėl „mylimiausios mažos veislės“ titulo kovojo su mopsais, nedidukais terjerais.
Tai buvo „turtingųjų ir madingųjų“ šuo, patogiai įsitaisęs Viktorijos amžiaus moterų rankose ar snūduriuojantis prie solidaus džentelmeno kojų.
1886 metais pirmąją levretę įregistravo ir Amerikos kinologų klubas, kuriam teko nemažas vaidmuo, atkuriant per negailestingus pasaulinius karus Europoje beveik sunaikintą levrečių veislę.
1954 metais buvo įkurtas stiprus Amerikos levrečių augintojų klubas, o dar po devynerių metų levretė pirmą kartą istorijoje laimėjo „Best in Show“ – geriausio parodos šuns titulą.
Lietuvos kinologų draugija pirmąją levretę įregistravo tik 1993 metais.
Ir tik 2017 metais Lietuvoje išveista levretė parodoje pirmą kartą laimėjo BIS (Best In Show) titulą, ir tai padarė dukart per vieną savaitgalį: tai trejų metų amžiaus multi čempionė Flamant Rose Kopos Namai (veisėja Živilė Bilotaitė-Jokubauskienė, savininkė Inga Baranauskienė.)
Levretės šiandien
Taigi, kokios jos, šiandieninės levretės?
Nedidelis levretės ūgis – standartas numato, kad tiek kalės, tiek patinai gali būti 32-38 cm aukščio ties ketera – atsirado selektyviosios atrankos būdu, svoris – iki 5 kg, tobulas jos siluetas turėtų tilpti į įsivaizduojamą kvadratą.
Tai lėtai bręstanti ir ilgaamžė veislė: šios mažos sportininkės gyvena iki 14-15 metų, išlikdamos žaismingos visą gyvenimą. (Pasakojama legenda apie vieną levretę Latvijoje, nugyvenusią 22 metus – aplinkiniai esą juokaudavo, kad šuo tiesiog „pamiršo“ numirti.)
Šios sprinterės nedidelius atstumus gali nuskrieti net 40 km/h greičiu.
Dėl trumpučio kailio, beveik nuogos papilvės, plonytės odos ir menko riebalinio sluoksnio levretės yra baisios šilumos mėgėjos, tačiau tai nereiškia, kad žiemos šalčiai joms nepakeliami – nors nuo nulio laipsnių ir žemyn jas rekomenduojama aprengti, tačiau tai netrukdo joms būti labai populiaria veisle tokiose šalyse kaip Norvegija ar Suomija.
Veislės minusai
Ar žinote, kaip atsakingai rinktis šunį savo namams? Pradėkite sau tinkamos šunų veislės ieškoti ne nuo jų pliusų, o nuo minusų.
Taip, kiekviena veislė turi savų minusų, ir jums reikia apsispręsti, ar tie minusai priimtini ir ar galite su jais susitaikyti. Jei ne – galbūt verta pasiieškoti kitos veislės.
Levretė labai prisiriša prie šeimininko ir – kaip dauguma šunų – nekenčia vienatvės. Todėl jei per dienas nebūnate namie, o darbe užtrunkate po 12 valandų, levretė Jums absoliučiai netinka (ir apskritai verta pagalvoti, kam Jums tas šuo?). Paprastai levretės yra tylūs, mažai lojantys šunys. Kita vertus, neteisingas auklėjimas net ir tykią levretę gali paversti nervinga lojike!
Nors jos puikiai sutaria su vaikais, tačiau kombinacija „labai mažas vaikas plius maža levretė” gali būti pavojinga pačiam gyvūnui – iki pusantrų metų levrečiukėms dažniau pasitaiko kaulų lūžių (kojų, uodegų), todėl šunelį reikia pasaugoti. Kadangi levretės lėtai bręsta ir nekenčia šalčio, šeimininkams tenka apsišarvuoti kantrybe ir pasitelkti išradingumą jas mokant tualeto reikalus atlikti lauke.
Ką dar verta žinoti apie levretes?
Ar tikrai levretes būtina laikyti ne po vieną?
Toli gražu – viena levretė mėgausis visu jai tenkančiu dėmesiu, kuriuo nereiks dalintis su niekuo kitu. Bet bėda kita: levretė – tarsi užkrečiama liga, įsigijęs vieną, užsinori antros, turėdamas dvi, pasvajoji apie trečią.
Kodėl internete pilna „baltai margų“ levrečių nuotraukų, bet Lietuvos parodose tokių nematyti?
Pagal europinius standartus šios veislės šunys gali būti juodi, pilki ir vadinamosios Isabella spalvos (visi rusvi atspalviai, nuo šokoladinio iki paties šviesiausio – kreminio). Europietiškosios levretės pagal čia galiojantį standartą negali turėti daug baltos spalvos – leidžiamos tik žymės ant krūtinės ir kojų, nepereinančios į „šaliką“ ar „kojinę“.
O štai pagal Amerikoje, Australijoje ir kitose ne FCI šalyse galiojančius standartus baltos spalvos levretės kailyje gali būti kiek nori, todėl ten pamatyti „karviškai“ margą levretę gana įprasta.
Ar jos iš tiesų nesišeria?
Čia norėčiau pasakyti vieną žemišką tiesą: visi šunys šeriasi! Netgi pusplikiai kinų kuoduotieji. Netgi levretės. Netgi jūs, skaitytojau, taip pat šeriatės. Todėl neturėkite iliuzijų, kad įsileidę į namus gyvūną, nerasite grindų pakraščiuose smulkučių, beveik nematomų, bet vis dėlto – levretės plaukų.
Kaip sutaria su kitais gyvūnais ir žmonėmis?
Levretės, kaip ir žmonės, temperamentą paveldi – todėl vienas gyvūnas iš prigimties gali būti baikštesnis ar net linkęs į isteriją ir agresiją, o kitas – aktyviai bendraujantis, viskuo besidomintis ir drąsus.
Tačiau nemažos įtakos turi ir šeimininko požiūris bei įdėtas darbas: kuo labiau socializuosite savo levretę, vedžiositės ją po žmonių gausiai lankomas vietas, leisite visiems šunelį liesti, glostyti ir bendrauti, tuo stabilesnis ir socialesnis bus jūsų šuo.
Jos puikiai bendrauja su kitų veislių šunimis ir kitais namų gyvūnais – katėmis, triušiais ar net jūrų kiaulytėmis. Gan neretas atvejis, kai levrečių veislyne kartu yra veisiamos ir katės – dažniausiai Kornvalio reksai arba plikieji sfinksai.
Levrečių priežiūra
Kadangi levretės gana primityvi šunų veislė, tai ir ligos šiuos šunis vargina retai. Dažniausiai pasitaiko kojų, uodegos lūžiai, alerginės reakcijos. Kiek rečiau – įgimtos akių ligos, kelio girnelės išnirimas.
Kailio priežiūra – pati paprasčiausia, „nubraukiant dulkes“, belieka tik nuolat karpyti nagus ir būtinai valyti dantis, kad ant jų nesikauptų apnašos, nesiformuotų dantenų uždegimas, galintis pasibaigti dantų išbyrėjimu.
Ką galima viekti su levretėmis?
Levretės – jautrios ir švelnios, tačiau posakis „mažas šuo – didelė asmenybė“ joms net labai tinka. Todėl tai, ką veiksite su savo augintine, subjektyvu ir priklauso nuo jūsų pomėgių, bet vis dėlto...
Parodų žvaigždės
Nors šunų parodose levretei nėra paprasta išsiskirti dešimtojoje – kurtų grupėje, nes net artimiausias jos dydžiui kurtas – vipetas yra net du kartus didesnis, jau nekalbant apie kitus gigantiškuosius „brolius“, pradedant ilgakailiais afganų kurtais, ir baigiant aukščiausiu pasaulio šunimi tituluojamu airių vilkogaudžiu.
Tačiau gerai sudėtas, puikiai judantis, charizmą spinduliuojantis italų kurtukas vis dažniau suspindi ant BIG-1 ar net BIS pakylos, dovanodamas milžinišką malonumą savo šeimininkui, vedliui, na ir, žinoma, visiems veislės mylėtojams.
Levretės yra visai neblogos Agility meistrės, nes yra mažos ir greitos, tiesa, prireiks neeilinio talento, kad jas įtikintumėte būtinybe skraidyti per kliūtis ir lįsti į tunelius.
Jos – ir azartiškos jauko persekiojimo (Lure coursing) bėgikės – ne viename kursingo bėgime būtent levretės sugebėjo nesiblaškydamos vytis net ir įmantriai pėdas mėtantį „zuikį“ ir tapti nugalėtojomis.
