732 metais tolimi dabartinio čino protėviai buvo padovanoti Japonijos imperatoriui. XIX amžiuje japonų činai papuolė į Jungtines Amerikos Valstijas bei Angliją.
Japonų kalba šuo – inu. Šis žodelis pridedamas prie visų japonų šunų veislių pavadinimų: akita inu, toza inu, šiba inu... Tačiau prie japonų čino šio žodelio nėra. Juk činas – Dievo kūrinys, kuris „nepriskirtinas“ šunų giminei. Senovėje Tekančios saulės šalyje šunys dalijosi su žmonėmis nelengvais darbais, medžiojo, saugojo namus, tačiau japonų činai buvo privilegijuotieji. Šimtmečiais jie dovanojo savo meilę imperatoriams ir aristokratams, lankėsi šventyklose ir buvo vadinami šventaisiais Budos liūtais.
Išdidūs, švelnūs rytų aristokratai – japonų činai saugojo imperatorių šeimas nuo piktų dvasių, nelaimių, depresijos ir fizinių ligų, savo buvimu kurdami laimės ir meilės atmosferą.
Činukų patinai drąsūs, protingi, labai ištikimi ir išdidūs. Juokaujama, kad kiekviename jų gyvena mažasis samurajus.
Kalytės gracingos, paklusnios ir, be abejo, primena nuostabias geišas.
Japonų činai labai draugiški, linksmi, kupini džiugesio. Jie niekada neparodys, kad yra kažkuo nepatenkinti. Taip yra galbūt todėl, kad jie labai išauklėti, elgtis netinkamai jiems neleidžia papročiai.
Tačiau činukų siela jautri, labai pažeidžiama. Todėl čino šeimininkui būtina pažinti savo augintinio prigimtį, vertinti jį kaip individualybę, mylėti ir puoselėti santykius, kad laiku suprastų, kuo gali įžeisti ar nuskriausti savo augintinį.
Kai žmogus pirmą kartą pamato činą, dažniausiai nustemba: o, kokios akys! Bet juk tai veidukas! Išties šių šunų veidukams apibūdinti nelabai tinka žodis „snukis“. Tai veidukai, beveik plokšti kaip žmonių, didžiulėmis, visai nešuniškomis akimis, į kurias galima žiūrėti valandomis.
Kai japonų činas prisilies nustebusiu, šiek tiek įkypu žvilgsniu prie jūsų sielos ir papasakos, koks didžiulis pasaulis aplink mus ir mūsų viduje, ir koks nuostabus, puikus gyvenimas, dings jūsų nerimas, slogūs išgyvenimai. Kasdienės bėdos ir rūpesčiai pasirodys menki, nereikšmingi. Šis nuostabus japonų činų gebėjimas grąžinti žmogui dvasinę pusiausvyrą, suteikti mūsų gyvenimui džiaugsmingų spalvų nuo senų laikų buvo ir tebėra japonų činų pareiga.
