Agnė Palubeckaitė – jau galima sakyti ilgametė lrytas.tv žurnalistė ir skyriaus redaktorė. Apie jos meilę šunims sužinojau prieš kelerius metus, kai ji pasisiūlė prižiūrėti mano pačios augintinę atostogų metu. Netrukus ji į redakciją pati atėjo su pūkuotu šveicarų aviganiu Bono, kuris ištirpdė visų širdis.
Galima sakyti, kad visi stebėjo, kaip iš pūkų kamuolio išaugo šitas didelis ir smarkus gudruolis. Tad su Agne pasikalbėjome, kokių iššūkių ir dovanų ji gauna iš šios šuniškos draugystės. „Visą knygą apie šitą šunį galėčiau parašyti“, – juokėsi ji.
– Agne, pamenu, kad kai prižiūrėjai mano šunį, sakei, jog pati savo turėti negali. Butas visgi nuomojamas, būtų sudėtinga. Kaip galiausiai Bono atsidūrė tavo namuose?
– Jis atsirado gan spontaniškai. Visą gyvenimą augau su šunimis ir be jų savo gyvenimo neįsivaizdavau, tačiau taip susiklostė, kad kelerius metus teko pabūti be augintinio. Daug keliavau, po darbų dažnai pasilikdavau centre susitikti su draugais, be to – nevairuoju, gyvenu viename Vilniaus rajone, o dirbu centre, taigi buvau įsitikinus, kad šuniui auginti neturiu tinkamų sąlygų. Vis duodavau sau kažkokius „deadlainus“: tai kai įsigysiu naują būstą, persikraustysiu, išsilaikysiu teises ir t.t.
Bet vieną dieną smalsumo vedama atsidariau skelbimų puslapį, pasiskambinau į vieną veislyną tik „šiaip“ pasiteirauti, įsikalbėjus su veisėja, paaiškėjo, kad vadoje yra veislės standartų neatitinkantis šuniukas, kurį galėtų parduoti šiek tiek pigiau.
Po trijų dienų nuo skambučio, mažas baltas pūkų kamuoliukas jau buvo mano namuose. Bono turi nenusileidusias sėklidės, dėl kurių negali dalyvauti parodose ar būti kergiamas, tačiau jo gyvenimo kokybei tai visiškai netrukdo, o aš pati šunų parodomis niekada nesižavėjau, nors jaunystėje ne kartą darbavausi teisėjų asistente.
– Kodėl tave sužavėjo būtent šveicarų aviganiai?
– Pirmiausia, aišku, sužavėjo vilkiška išvaizda ir puikus aviganio charakteris. Šveicarų aviganis – tai puikus kompanionas, lengvai pasiduodantis dresūrai, labai prisirišęs prie savo šeimininkų, ištikimas, energingas, neagresyvus ir gudrus šuo.
Tai darbinė veislė, taigi kinologai juos dažnai naudoja pėdsekystei, narkotikų paieškai, tačiau jie, pavyzdžiui, visiškai nėra tinkami sulaikyti pažeidėjui ar ne visai tiktų namų apsaugai.
Tačiau ši veislė turi ir savų niuansų. Vieni žmonės sako, kad šveicarų aviganiai yra „nuveisti“: dauguma veisėjų kergia nestabilios psichikos, bailius šunis, o tada blogi genai persiduoda iš kartos į kartą. Labai daug „šveicarų“ gali būti itin bailūs. Dar kiti teigia, kad dėl blogo charakterio kalti patys šeimininkai, kurie laiku neužsiima šuniuko socializacija. Kaip yra iš tikrųjų, turbūt geriau pakomentuotų kinologas, tačiau kiek teko domėtis, problema egzistuoja pasauliniu, ne tik Lietuvos mastu.
Su Bono man pasisekė. Nuo pat pirmų dienų vedžiojausi jį į darbą, leidau žaisti su kitais šunimis, būti glostomam įvairiausių žmonių, vedžiojausi į kavines, žmonių susibūrimo vietas, net kelis kartus specialiai vežiausi autobusu – labai stengiausi, kad jis būtų pripratęs prie kuo įvairesnės aplinkos ir nežinau, ar tai mano darbas, ar tiesiog pasisekė, bet Bono užaugo labai drąsus šuo.
– Bono tikras drąsuolis, bet nesakyk, kad iššūkių nebuvo...
– Čia sąrašas būtų ilgas. Pamenu veisėjos žodžius: tik neleiskite šuniui pačiam atsidarinėti durų, nes turėsite bėdų. Tada nesupratau, ką ji čia kalba, bet labai greitai sužinojau. Neatidaromų durų šitos veislės šunims nėra. Ir jie tą daro itin meistriškai, beveik kaip žmonės.
Namuose turėjome nesuremontuotą, tuščią kambarį, taigi kai kur nors išvykdavau, palikdavau jam atidarytą kambarį ir koridorių. Vieną vakarą grįžusi namo išvydau atidarytas visas įmanomas buto duris. Nuo sandėliuko ar tualeto iki miegamojo su virtuve. Kiekviename kambaryje buvo ką nors nuveikęs. Laimei, pats nenukentėjo. Po to karto ant visų durų pakabinome kabliukus.
Visai nesenai buvo užrakinęs mane su draugu balkone. Užšoko ant balkono durų ir nulenkė rankeną. Tą akimirką labai džiaugiausi, kad abu su draugu šalia turėjome telefonus, o tai kaip būtume iš to balkono ištrūkę – nežinau.
– Tai sugraužtų daiktų namuose turbūt nestinga?
– Šiaip neskaičiavau sugraužtų įkroviklių, pavogtų daiktų, tokių tikrai buvo ne vienas ir ne du, bet vienas incidentas įsimins visam gyvenimui. Vieną rytą bedūkstant, Bono su savo dantimis trenkėsi į manuosius ir taip aš netekau priekinio danties. Teko skubiai apskambinti visas odontologijos klinikas. Turbūt nereikia minėti, kiek šiomis dienomis kainuoja įsistatyti naują dantį.
Tiesa, dėl šio incidento kaltinti galėjau tik save, nes žaidėme neatsargiai. Nereikėtų erzinti gyvūno, prikišus savo veido prie jo snukio. Pamoką išmokau. Na, o iš eibių krėtimo laikotarpio Bono jau po truputėlį išauga. Jau žino, kad vogti negalima, nebegraužia ir be priežiūros paliktų daiktų, taigi pagaliau galiu juo vis labiau pasitikėti.
– Sako, kad patinai sunkiau sukalbami. Ką manai tu?
– Negalėčiau teigti, kad sunkiau sukalbami, gal tik šiek tiek lėčiau bręsta. Kalytės subręsta jau maždaug 1,5-2 metų amžiaus, šuniukai iki trejų metų. Bono šiuo metu yra metai ir keli mėnesiai, jau per šį laiką jo charakteris keitėsi ne kartą, todėl tikiu, kad dar keisis.
Dresūrai pasiduoda labai lengvai ir tai bene mėgiamiausias jo žaidimas. Darbinės veislės privalumas turbūt ir yra tas, kad jie labai mėgsta protinį darbą. Aišku, paauglystės laikotarpiu iššūkių turėjome, tačiau truputėlis kantrybės viską išsprendžia. Naujas komandas išmoksta labai lengvai, o dėl „skaniuko“ padarys bet ką. Bet visgi, kartais tenka pavargti su jo emocijomis.
Pavyzdžiui, prieš einant į lauką jis labai susijaudina. Angliškai geresnis terminas būtų „super excited“. Prasideda dainavimas, tempimas. Pirmos 10 minučių lauke būna ne pačios maloniausios, vėliau jis apsipranta ir jau galime ramiai vaikštinėti. Panašiai būna ir prie kokios nors jam teigiamas emocijas keliančios vietos, kaip miškas, šunų vedžiojimo aikštelė ar net kelionė į darbą. Tada protas išsijungia, komandas pamiršta ir jam trūks plyš reikia čia ir dabar pasiekti tą vietą, kuri jam teikia malonumą. Tas šiek tiek užknisa, nes nėra lengva nulaikyti įsiaudrinusį didelį šunį.
– Augintinis lovoje: už ar prieš?
– Nei už, nei prieš. Kiekvienas renkasi, kaip jam patinka. Bono miega lovoje, man labai smagu su juo kartu voliotis tingiais rytais. Tik naktį užima per daug vietos, todėl netolimoje ateityje planuoju įsigyti naują, didesnę lovą. Jo guolis jam nekelia jokių emocijų, mieliau renkasi miegoti ant žemės arba įsiropštęs pas mane.
– O kuo pavaišini savo numylėtinį?
– Hm... mėsa? Dar labai pistacijas mėgsta. Yra pavogęs ir surijęs visą maišą pistacijų, po to tris dienas tuštinosi lukštais. Tiesa, tik jokiais būdais niekam nerekomenduoju šerti šunį riešutais, o ypač pistacijomis. Tai nėra sveika ir gali būti pavojinga.
– Jei reiktų įvardyti, ko tavo šuo labiausiai nemėgsta, tai būtų...
– Pasilikti vienas namie. Kiekvieną kartą, kai tenka išsiskirti, kad ir vos kelioms valandoms, plyšta širdis ir man, ir jam.
– Vediesi augintinį į darbą. Kaip susitariat su kolegom? Ir kaip prie to adaptavosi Bono?
– Važiavimas į darbą Bono yra viena smagiausių veiklų. Vietoj to, kad gulėtų vienas paliktas namie – gauna progą vaikytis kolegas, ant jų šokinėti, būti glostomas ir net palakstyti kieme. Jau kas kas, bet Bono į darbą eiti labai mėgsta. Kartais norėčiau pasiskolinti šiek tiek entuziazmo iš šuns. Jeigu dar išmokyčiau ir darbą padaryti – neabejoju, būtų mažų mažiausiai metų darbuotojas (juokiasi).
O su kolegomis sutariame paprastai. Esame šunis mėgstantis kolektyvas, taigi dauguma kolegų tik džiaugiasi turėdami progą padraugauti su Bono. Visada ateina paglostyti, pažaisti, o kartais tiesiog nusiraminti. Visada sakau kolegoms, kad jeigu jie prieštarauja, kad Bono čia būtų – lai nesidrovi pasakyti, bet kol kas dar nei vienas nesiskundė, matau tik atvirkštinę reakciją – kiek džiaugsmo jis sukelia kitiems žmonėms.
– Esi TV skyriaus redaktorė, atskleisk paslaptį, kodėl žmonės taip mėgsta video apie šuniukus, tavo nuomone?
– Stebėti gyvūną – atpalaiduoja, ramina, pakelia nuotaiką. Kas labiau mėgsta šunis, kas kates, man asmeniškai labiausiai patinka žiūrėti meškėnų išdaigų video – bet kuriuo atveju tai žmones veikia teigiamai. Tobuliausia, jeigu turite galimybę stebėti gyvūną gyvai, bet ne visi turi tokią galimybę arba ne visada jūsų augintinis krės išdaigas ar bus labai mielas, tai čia į pagalbą ir ateina tie video. Kai prieš penkerius metus atėjau dirbti į lrytas.tv, gyvūnų video buvo patys populiariausi, tokie jie išliko ir šiandien, o ir prognozuojama, kad dar greitu metu niekur nesitrauks iš mūsų socialinių tinklų ar portalų.
Visas kalėdines naujienas rasite specialiame kalėdiniame polapyje.
