Jai šuo – tikresnis ir geresnis draugas nei žmogus. Už ištikimą draugystę, savo 2,5 metų kavalieriaus karaliaus Karolio spanielių veislės kalytę Broškę lepina neskaičiuodama pinigų. „Jai aš negailiu nieko“, - sakė I. Matijošaitienė, šiltai į savo namus priėmusi naujos portalo lrytas.lt rubrikos „Augintinis“ žurnalistus.
I. Matijošaitienė nuo pat mokyklos ir studijų laikų jautė ypatingą meilę gamtai, buvo „užkietėjusi“ gamtininkė. Tad neatsitiktinai krimto geografijos mokslus. Tiek augalija, tiek gyvūnija jai - „šventas reikalas“.
Tačiau nuo pirmųjų akimirkų, kai suprato, kad namuose reikia gyvūno, Irena žinojo, jog tai nebus katė. „Aš pati esu kaip moteris–katė, o mane ypatingai traukia priešingybės“, - pasakojo I. Matijošaitienė.
Šunys jos namuose jau kelis dešimtmečius gyvena dėl gilių įsitikinimų saugoti ir globoti už save silpnesnį. „Manau, kad pas kiekvieną žmogų yra poreikis globoti. Todėl mano namuose laksto judri, žaisminga ir vietoje nenustygstanti keturkojė būtybė“, - sakė moteris.
Kai Irenos vaikai užaugo, išėjo iš namų, sukūrė šeimas - atsirado anūkai. Tačiau anūkai Irenos ir Visvaldo Matijošaičių namuose - jau tik svečiai. „Kai likome dviese – šuo buvo jau būtinas“, - tikino verslininkė.
Irena žinojo, kad šuo paguos, kai žmogui negera, meilinsis kaip tik išmanydamas, kad tik šeimininkas pasijustų geriau. Kai linksma ir gera – žais, bičiuliausis, o nusikaltęs ir nubaustas nepuls keršyti.
Skausminga patirtis ir mirtys
Patys gražiausi šunys verslininkei visuomet buvo bukasnukiai. Tačiau šunys, kuriuos Irena turėjo anksčiau, buvo šiek tiek „nenusisekę“ ir ligoti.
Pirmasis šuo - dogas. Jį Dainavos parke rado Irenos vyras Visvaldas. Šunelis buvo dar visai mažas. Palaikę namuose pora mėnesių Matijošaičiai šunį atidavė geriems žmonėms į kaimą. „Kadangi daug keliaudavome ir jau turėjome vaikų, tai dogas, kaip koks veršiukas, vos išsitekdavo ant galinės automobilio sėdynės - vaikai jau nebetilpdavo“, - pasakojo Irena.
Kitas augintinis - bokseris - sirgo vėžiu, iškentė daugybę operacijų. Matijošaičių šeima turėjo priimti skausmingą sprendimą ir užmigdyti. „Vargšelis jau nebegalėjo vaikščioti“, - su ašaromis akyse prisiminė I. Matijošaitienė.
Dar vienas šuo - anglų buldogas – taip pat nebuvo sveikas. Jį padovanojo jaunėlis sūnus, po to, kai Irena grįžusi iš Milano papasakojo apie sutiktą įspūdingo stoto anglų buldogų veislės patiną. „Tas jo efektingai atsikišęs apatinis žandikaulis, kaip aš sakau - „stalčius“, mane pakerėjo“, - įspūdžiais dalijosi verslininkė. Pamačiusi sūnaus rankose gyvą dovaną, Irena prisipažino vos nenualpusi.
Vis dėlto dovana–siurprizas gyveno ir kankinosi. Kaip sako Irena – neatsakingų veisėjų darbas. Dėl kraujomaišos buldogas turėjo įgimtą kvėpavimo takų problemą. Karštomis vasaros dienomis duso, sunkiai dirbo širdis. Vieną, ne pačią karščiausią vasaros dieną, po kelionės automobiliu, buldogo širdis sustojo.
Po antrojo šuns netekties, moteris ašaras liejo ištisą savaitę. „Vyras buvo išvykęs žvejoti, aš viena pati namuose, šuns nebėra, o man vaidenasi, kad šuo vis dar krebžda. Tačiau laikas žaizdas išgydė, o noras turėti šunį dar labiau sustiprėjo“, - prisiminimais dalijosi I. Matijošaitienė.
Papuošalus perka ir vyras
Po anglų buldogo netekties, Irena pusę metų rinkosi naują šunį. „Ir vis tiek man tie bukasnukiai – nors prie žaizdos dėk“, - tikino verslininkė.
Anot I. Matijošaitienės, bičiulis veterinaras patarė išsirinkti šunį, kuris neturi tiek daug sveikatos problemų. „Aš susiradau mane sužavėjusią veislę – kavalieriaus karaliaus Karolio spanielį“, - pasakojo Irena.
Moteris tikino, kad ši veislė pakerėjo jos širdį tiek savo išvaizda, tiek charakteriu. Kaip tik draugo veislyne kalytė atsivedė dvi pateles. Patirties auginant kalytes Irena neturėjo – visi laikyti šunys buvo patinai. Tačiau patikimas draugas įtikino – kalytės prieraišesnės ir mielesnės. Įsigijo ir pavadino ją Broške.
„Nors mano vyras nėra toks jau didelis gyvūnų mylėtojas, šiaip taip pakentė tą mano meilę gyvūnams. Bet tą kalytę jis pats taip dievina, kad net sunku patikėti“, - pasakojo moteris. Irena prisipažino kartais iš vyro išgirstanti ir tokių frazių: „Kaip būtų gerai, jei žmona būtų tokia pat meili kaip Broškė“.
Kaip pasakojo Irena, vyro meilė šuniui – neįtikėtina. Kartą mugėje Visvaldas sumanė nupirkti gintarinius karolius. Ant prekystalio vieni buvo vaikiški, maži, o kiti didesni – suaugusiems. Vyras priėjo prie pardavėjo ir sako: „Norėčiau tų mažesnių karolių“. Pardavėjas liko nesupratęs ir atsakė: „Jūsų žmonai jie bus per maži, čia juk vaikiški“. Irena liko apstulbusi, kai išgirdo vyro atsakymą: „Taigi ne žmonai perku, o šuniui“.
Šuo – lyg keturkojis vaikas
„Augintiniui“ Irena prisipažino, kad visiems turėtiems šunims griežtai draudė lipti į lovą. „Visi mano šunys miegojo savo vietose, ant gultų ar kilimėlių. Tiesa, išskyrus bokserį, kuris kartais miegojo su vaikais, - teigė I. Matijošaitienė. - Šuo gerai žinojo, kad pas vaikus galima, pas suaugusius - draudžiama.“
Broškė iki dvylikos mėnesių miegojo ant gulto. Bet vieną kartą Visvaldas gulėdamas lovoje ją pasikvietė, o Broškė liuokt – ir jau guli lovoje. Nuo to laiko šuo miega kartu. „Aišku, šalia lovos yra ir gultas, kartais ir ten miega. Jai svarbu, kad jaustų žmogų šalia“, - pasakojo Irena. Tačiau miegojimu lovoje Broškė nepiktnaudžiauja ir ant galvos nelipa – tvarkingai, gražiai ant kojų susirango ir miega.
Pasak I. Matijošaitienės, šuo jau tapo keturkoju vaiku. „Manau, kad beveik visi šunų augintojai, kurie juos laiko namuose, o ne kur nors prie būdos ar voljere, pasakys, kad tai jų keturkojis vaikas“, - teigė Irena, tikindama, kad šuns, kuris gyventų prie būdos ar voljere jai nereikia.
Broškės šeimininkė neslėpė, kad kai šuo gyvena namuose, o ne prie būdos, atsiranda ir plaukų, ir pūkų, ir nešvarumų nuo letenėlių. Anot jos, tai reikia priimti natūraliai: „Gyvūnai kartais yra kur kas švaresni nei žmonės. Juk jie taip kruopščiai save susitvarko, apsiprausia, išsilaižo.“
Lepina neskaičiuodama pinigų
Pasakyti, kiek pinigų išleidžia šuns priežiūrai I. Matijošaitienė negalėjo: „Jai aš negailiu nieko“.
Broškei nepagaili ir bananų, ir mandarinų, ir bulvių. „Ji visko išsiprašo po kąsnelį“, - tikino Irena. Žinoma, tai nėra pagrindinis šuns maistas. Anot pašnekovės, maitina savo augintinę įprastai - įvairiu sausu maistu, bet skanesnio maisto nešykšti: „Išverdu jautienos ar palepinu kitais skanumynais“.
„Girdėjau, kad šuns organizmas per šimtmetį taip pasikeitė, kad ėmė virškinti angliavandenius. Tai manau, jau galima ir saldainius duoti. Aišku, šuns sveikata nerizikuoju ir saldainiais nešeriu“, - juokais pasakojo moteris.
Dėmesio ir prabangos stoka kalytė Broškė skųstis neturėtų – ir papuošalų, ir dekoratyvinių drabužėlių gauna. „Iš tiesų, tai nereikia jai nė drabužių, nė papuošalų. Bet žinot - dėl mados viskas, juk mes moterys“, - apie silpnybę prabilo Irena, tikindama, kad nebespėja papuošalų pirkti. Broškė vis lekia kur nors, nutraukia, pameta pievose ar palieka karoti krūmų.
Kai ateina žiema, šeimininkė aprengia drabužėliais. „Prisipažinsiu, ne dėl šalčio ją aprengiu, o kad įspūdingiau atrodytų. Bet jai rengtis labai patinka – tikra moteriškė“, - juokavo I. Matijošaitienė.
Be maišelio kojos iš namų nekelia
Kaip socialiai atsakinga pilietė I. Matijošaitienė Broškės paliktas krūveles visuomet susirenka. „Be maišelių su šunimi niekur neinu, - griežtai pasakė moteris. - Kaip atrodytų, jei tarybos pirmininkė nesusirinktų šuns krūvelių?“
Anot Irenos, vieni šunų augintojai nerenka ekskrementų piktybiškai, kiti – nemato prasmės, kol nėra fekalijų tvarkymui pritaikytos sistemos. Jos manymu, dažniausiai savo augintinių ekskrementų nerenka vyresnio amžiaus žmonės, kurie per visą savo gyvenimą nerinko, o prisitaikyti prie naujo visuomenės požiūrio ir kultūros yra sudėtinga.
Gyvūnų globos ir priežiūros tarybos pirmininkė mano, kad šunų ekskrementų rinkimo problema slypi ne tik žmonių požiūryje. „Jei miestuose būtų paruoštos specialios šunų išmatų dėžės, žmonės naudotų maišelius, kurie gamtoje natūraliai suyra ir išmatos būtų utilizuojamos kažkur atskirai nuo buitinių atliekų, problema pajudėtų iš kritinio taško.“
Irenos nuomone, jei žmonės vedžioja šunis miškuose, kur žmonės paprastai nevaikšto, tai tos krūvelės galbūt niekam ir netrukdo, suyra ir niekam pavojaus nekelia. O kai šimtai krūvelių guli mieto parkuose ar daugiabučių kiemuose, tai jau yra tragedija. „Juk ir vaikai kiemuose, parkuose laksto, mindo, išsiterlioja“, - pasibaisėjo Irena.
Šuo - socializuotas
Tiek Irena, tiek Visvaldas savo šunį stengiasi kuo dažniau pasiimti su savimi, jei tik kur nors išvyksta.
„Socializuotas šuo. Ji nė krepštelėjus, nė įkandus kam yra. Netgi namuose nieko nepridirba. Galiu sakyti jog tai šuo-angelas“, - augintiniu džiaugėsi moteris. Anot jos, ankstesni šunys, o ypatingai anglų buldogas, graužė viską, kas papuldavo po kojomis. Kartą, kai specialūs purškikliai atbaidantys šunis nuo graužimo nebepadėjo, Irena pati sugalvojo skystį iš aitriųjų pipirų, garstyčių ir aliejaus. „Ir ką gi, pasigardžiuodamas tuos pipirus su garstyčiom sulaižė ir toliau graužė baldus“, - su šypsena veide prisiminė Irena.
Kalytės Broškės prigimtis – tikros medžiotojos. Vasaros dienomis nepailsdama gaudo museles ir drugelius, o žiemą namuose – saulės zuikučius ant sienų ir grindų. „Kai namie elektrikas dirba, tai neatstoja nuo jo ir gaudo prožektoriaus šviesą“, - juokėsi verslininkė.
Vykti į parodas Irenai niekada nebuvo poreikio. Jos manymu šunys parodose tik kankinasi. „Man šuo reikalingas namuose, kad būtų šalia kaip tikras kompanionas ir nesikankintų“, - tikino I. Matijošaitienė. Kol Broškė dar buvo maža, Irena vedė ją į šunų mokyklą. Tačiau kaip pati prisipažino, tai darė ne tik dėl šuns. „Smagu susitikti su kitais šunų mylėtojais, o ir šuo socializuojasi“.
2,5 metų kalytė Broškė moka keletą komandų, tačiau rimtesniems užsiėmimams – nėra poreikio. „Moka gulėt, sėdėt ir ateiti pas mane. Ko daugiau mums reikia?“ - retoriškai klausė moteris. Anot jos, mieste Broškė elgiasi gražiai ir kitiems problemų nesukelia. Kaip sako pati Irena, jei šuo netrukdo, vadinasi padeda.
