Žmogaus gyvenime šuo atlieka labai svarbią funkciją. Gyvūnas sudaro įspūdį, kad supranta žmogaus nuotaiką, emocijas, žodžius. „Gyvendami šiais laikais žmonės bando suprasti vienas kitą, susikalbėti, tačiau dažnai to padaryti nepavyksta“, - sakė portalo lrytas.lt kalbinta psichologė K. Bajoriūnienė.
Dėl to dažnai išsiskiria gyvenimo partnerių keliai, prarandami draugai, o tai neretai lemia emocinius sutrikimus, apima blogos mintys, vienatvė ir nusivylimas gyvenimu. „Gyvūnas, o ypač šuo, demonstruoja atsidavimą, tarsi girdi žmogų ir visuomet lieka ištikimas“, - teigė psichologė.
Jos manymu, pas psichologą žmonės ateina ne tik dėl specialios terapijos, tačiau ir norėdami išsikalbėti, „pravėdinti“ susikaupusias negeras mintis. Taip, kaip ir psichologas, šuo leidžia žmogui išsikalbėti, būti suprastam ir paguostam. Suprastas ir išklausytas žmogus bus linkęs ir mažiau smurtauti.
Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro vadovės Jonaistės Jusionytės teigimu, mokslininkai jau seniai įrodė teigiamą emocinį šuns poveikį žmogui. „Nors šunys ir nekalba, tačiau savo kūno kalba pasako labai daug. Švelnus žvilgsnis, vizginama uodega ir striksėjimas aplink, kad ir kur beeitum – tik keletas priežasčių, kodėl verta turėti keturkojį draugą“, - sakė J. Jusionytė.
Skatina seksualumą ir gydo depresiją
Portalui lrytas.lt psichologė sakė, kad keturkojis bičiulis gelbsti žmones, kurie kankinami nerimo ar serga depresija. Psichologinių sutrikimų žmogui sukelia tam tikrų poreikių nepatenkinimas.
Tačiau lytėjimas ir malonumo suteikimas sau kompensuoja tam tikrus potyrių ir poreikių trūkumus.
Glostant gyvūną organizme išsiskiria hormonas serotoninas, reguliuojantis nuotaiką, miegą, apetitą ir net seksualumą.
„Taip, kaip mėgiama muzika ar gražūs vaizdai patenkina girdos ir regos poreikius, glostymas suteikia ramybės pojūtį“, - sakė psichologė.
Šuo išvaiko blogas mintis ir neigiamas emocijas
Natūralu, kad „toli“ pasiųstas žmogus įsižeis: jis turi savo principus, pomėgius, nuomonę. Žmogus pirmiau rūpinasi savimi, todėl visapusiškai atsiduoti kitam negali. Tačiau šuo – priešingai. Jam svarbiausia – kaip jaučiasi jo žmogus.
Be to, šuo, skirtingai nei žmogus, blogų emocijų, neapykantos ar blogio neperima. Šuo negatyvią energiją ištraukia ir sau nepasilieka.
K. Bajoriūnienės teigimu, šuo ar kitas gyvūnas ypač reikalingas vienišiems žmonėms. Reikalingumo pojūtį žmogui būtina patenkinti lygiai taip pat, kaip ir valgyti, miegoti, kvėpuoti ar tuštintis.
Šuo visada prašysis į lauką ar pažaisti, būti paglostomas, nuolat reikalaus dėmesio, o už piktą žodį niekada nesupyks. Ne veltui vyresnio amžiaus moterys gyvena su šunimis ar katėmis - jos turi kuo rūpintis, gauna dėmesio.
Jeigu gyvūnas nėra našta, užtenka laiko fiziniam ir psichologiniam šuns iškrovimui, šuo neturi rimtų sveikatos problemų – tuomet šuo suteiks tik teigiamų emocijų.
Šuo – problemiškiems vaikams
Elgesio problemų, destruktyvumo ar agresijos požymių turintiems vaikams šuo bei jo priežiūra padės įveikti sunkumus. „Vaikui bendraujant su šunimi nereikalinga verbalinė kalba. Tai padeda suprasti ir pajausti kitą gyvą padarą“, - sakė K. Bajoriūnienė.
Kaip sakė psichologė, vaiko elgesio problemoms gydyti naudojamas specialus pratimas, skatinantis ir ugdantis pozityvų vaiko bendravimą. „Atliekant pratimą vaikas turi pabėgioti kartu su šunimi ir pajusti, kaip plaka jo paties ir šuns širdys, kaip giliau kvėpuoja jis pats ir šuo“, - patirtimi dalijosi specialistė.
Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro vadovės J. Jusionytės teigimu, augindami ir rūpindamiesi gyvūnu vaikai auga atsakingesni, labiau gerbiantys gyvūnus.
Bendravimas su šunimi skatina vaiko empatiškumą, užuojautą, supratimą. Tokiu būdu galima lengviau prakalbinti savyje užsisklendusį vaiką, skatinti komunikacijos, kognityvinio intelekto lavinimą.
Šuo reikalingas ne kiekvienam
Kaip portalui lrytas.lt sakė psichologė, ne kiekvienam sutrikusios psichikos žmogui leistina auginti šunį. „Nestabilios psichikos žmogus šunį gali nuskriausti“, - tikino K. Bajoriūnienė. Šunį, kaip pagalbos priemonę gali turėti žmogus, kurio sutrikimai neperžengia pavojingos ribos ir jis gali atsakyti už savo veiksmus.
„Jei nestabilios psichikos žmogus puola kitą žmogų, tai pastarasis gali apsiginti ar pabėgti. Tačiau šuo liks ištikimas net ir skriaudžiamas“, - teigė psichologė.
Ne visi turi kantrybės užsiimti su psichinių sutrikimų turinčiu žmogumi. Tačiau kokią negalią turi žmogus, gyvūnui nėra svarbu. Šuo visuomet skirs laiko, pasimyluos, prašys žaisti.
Dauno sindromą turintiems ar už savo elgesį neatsakingiems žmonėms patartina taikyti kaniterapiją - pagalbinį žmonių gydymo ar reabilitacijos būdą pasitelkiant šunis. Bendraudami su specialiai parengtais šunimis žmonės gali pasiekti geresnę fizinę, emocinę būklę, pagerinti pažintinius ir socializacijos įgūdžius.
Šuo jaunai porai – lyg šeimos repeticija
Keturkojis gali padėti nustatyti ir santykių tvirtumą poroje. Kalbintos psichologės nuomone, jaunai porai šuo - lyg repeticija prieš šeimos pagausėjimą. „Kai šuo atsiranda jaunos poros namuose, galima pamatyti, kaip kiekviena poros pusė elgiasi“, - sakė K. Bajoriūnienė.
Jei, pavyzdžiui, vyras vengia išvesti šunį į lauką, tikėtina, kad gimus vaikui jo prižiūrėti taip pat nenorės. Žinoma, tai nėra faktas, tačiau pastebėjus noro prižiūrėti trūkumą, galima tobulinti poros santykius. „Atsiradus vaikui, ugdyti norą prižiūrėti gali būti per vėlu“, - tikino psichologė.
Gyvūnas net ir sveikoje, brandžius santykius puoselėjančioje šeimoje niekada nepamaišys. Jei gyvūnas trukdo poros santykiams, tuomet kaltinti reikėtų ne gyvūną. „Santykiams sugriuvus dėl gyvūno, reikėtų žinoti, kad gyvūnas buvo ne bomba, o tik detonatorius“, - sakė psichologė.
Neapykanta šunims - dėl traumų ir požiūrio
Yra žmonių, kurie net ir nuo mažiausio šuns bėga kuo toliau arba apeina keliasdešimties metrų atstumu. K. Bajoriūnienės nuomone, žmonės šunų bijo dėl patirtų traumų, auklėjimo klaidų ar pasenusio požiūrio. „Jei kažkada įvyko nelaimė ir įkando šuo, tikėtina, kad nuo to laiko žmogus bijos šuns. Tačiau tinkamai išgydžius traumą, baimės galima atsikratyti“, - teigė psichologė.
Yra žmonių, kurie ir šunų, ir juos vedžiojančių asmenų nemėgsta dėl savo įsitikinimų. Esą anksčiau niekas šitaip nevergavo šunims, o šuns paskirtis tebuvo saugoti kiemą ir būti pririštam prie būdos.
Neapykanta šunims, pasak K. Bajoriūnienės, gali būti ir dėl senstelėjusio požiūrio.
Anksčiau žmonės vadovavosi visai kitokiais gyvenimo principais. Todėl manantiems, kad šuns auginimas yra psichozė ar vergovė, suprasti gyvūno teikiamo malonumo nepavyks. „Jie jau nespėjo į tą traukinį“, - teigė psichologė K. Bajoriūnienė.
Anot J. Jusionytės, priešiškumas gyvūnams neretai būna neargumentuotas. „Jei žmogus nemėgsta šunų, jaučia neapykantą, tokiam žmogui dažniausiai viskas būna blogai - netikusi valdžia, nemandagūs kaimynai ir dar daug kitų „negerovių“, - sakė J. Jusionytė.
