Kaip pasirinkti tinkamą narvą šuniui?
Narvas šuniui gali būti vielinis, plastikinis arba medžiaginis. Vieliniai narvai yra surenkami, todėl patogūs pasiimti į kelionę, šunų parodą ir kitur. Išardžius ir kompaktiškai sudėjus sieneles, net didžiausias metalinis narvas neužima daug vietos.
Metaliniai narvai turi specialius metalinius arba plastikinius laikiklius, ant kurių galima pakabinti indelį su sausu ėdalu, vandeniu. Jeigu šuo ilgiau paliekamas metaliniame narve (laukiant varžybų, parodos), narvo viršus apdengiamas audeklu, kad gyvūnas nejaustų skersvėjų, pasislėptų nuo saulės, kad jam niekas netrukdytų ilsėtis. Neleiskite įkyruoliams kišti pirštus pro narvo groteles, erzinti besiilsintį augintinį.
Lengvesni, tačiau užimantys daugiau vietos, yra plastikiniai narvai („vojadžeriai“). Jie yra uždaresni, tik priekyje bei viršuje turi groteles. Plastikinius narvus žmonės dažniau perka mažiems arba vidutinio dydžio šuniukams.
Patogu šunį uždaryti ir medžiaginiame narve, bet jis labiau tinka mažiems, vidutiniams, ne tokiems judriems šunims. Šie narvai patogūs būnant su augintiniu gamtoje (šunų paroda lauke, trumpa savaitgalio kelionė į gamtą).
Kokio dydžio turi būti augintinio narvas? Toks, kad šuo atsistotų, lengvai apsisuktų, o atsigulęs – ištiestų kojas. Ant narvo dugno būtinai tiesiamas lengvai skalbiamas, natūralaus pluošto paklotas. Labai plonas patiesalas netinka, nes šuo jį greit suvelia.
Kaip pripratinti šunį pasilikti narve?
Pratinti prie narvo reikia palengva. Viskas bus paprasčiau, jeigu šuo bus pratinamas nuo mažumės. Įsigiję narvą, neskubėkite iškart jame uždaryti augintinį. Tegul naujas daiktas keletą dienų stovi atidarytomis durelėmis. Narvo viduje gali mėtytis keletas žaislų, gardumynų.
Jeigu šuo įlįs į vidų pasmalsauti, pagirkite, pažaiskite su juo. Kai kurie šeimininkai pratina augintinį pasilikti narve ten jį šerdami. Tai ne visada patogu ir tinka ne visiems šunims, bet ir nėra kažkokia blogybė, palyginti su ta, kai besipriešinantis šuo yra baudžiamas. Bausmės dar labiau atbaido šunį, įvaro ne tik baimę, bet gali paskatinti agresyvų jo elgesį.
Kai kurie šunys greičiau pripranta prie narvo, kai šis su visu guoliu statomas ten, kur gyvūnas buvo įpratęs miegoti. Narvą šuo turi suvokti kaip savo namus, jaukią vietą, vilko irštvą. Jeigu šuo nusitempė kokį nors daiktą į savo narvą, tai tampa jo „grobiu“.
Nebauskite. Žaisdami, sudominę kuo nors kitu, paimkite šuns nugvelbtą daiktą. Kai šuo ilgai būna narve, reikia keisti jam paliekamus žaislus, kad šie nenusibostų.
Nepalikite jauno, judraus šuniuko pernelyg ilgai narve. Šuo kas porą valandų turi būti išleidžiamas pabėgioti, pasimankštinti ir pabendrauti su žmonėmis.
Narvas kartais naudojamas pratinant augintinį prie higienos ir švaros, nes šunys vengia tuštintis savo „irštvoje“. Jie įpranta palaukti, kol bus išvesti į lauką.
Kai augintinis narve ima inkšti, loti, neskubėkite išleisti iš narvo. Jis turi nurimti, klausyti šeimininko ir tik po to yra išleidžiamas iš narvo.
Ar narvai šunims padeda išspręsti auklėjimo problemas?
Taip, tai gali pavykti, tačiau šeimininkams dera prisiminti: tai nėra panacėja. Juk labiau už viską šuniui reikia bendravimo, buvimo su mumis.
Prie narvo pripratintas šuo įpranta žaisti tik su jam skirtais žaislais, o ne šeimininkų daiktais. Jis supranta, kad galima graužti tai, ką namuose duoda šeimininkas, o ne tai, ką pats susimedžioja. Šuo įpranta prie mūsų gyvenimo taisyklių, prie dienos režimo. Jis įpranta tuštintis tik lauke, išmoksta būti kantrus, palaukti.
Norint sėkmingai spręsti šuns auklėjimo problemas, šuns narvą reikia statyti ten, kur šeima praleidžia daug laiko – virtuvėje, darbo ar poilsio kambaryje ir pan. Negalima izoliuoti augintinio „dvigubai“ – uždaryti į narvą ir dar pastatyti jį tokioje vietoje, kur namiškiai užsuka tik retsykiais.
