Taip, taip – pirmiausia nuotraukos, paskui – kam skambinti, o istoriją perskaičiau tik vėliau. Kitos dienos labai šaltą vakarą Taira iš Vilniaus savanorių laikinųjų namų pakeleivingu transportu atkeliavo į Šiaulius. Su dukra autobusu (buvo labai šalta diena ir neužsivedė mašina) važiavome į kitą miesto galą pasiimti Tairos.
Visada galvoju, kad gyvūnai labai jaučia ar jiems gera darai ar ne. Taira tikrai jaučia ir atsidėkoja savo prieraišumu ir gerumu. Taira – jautri ir jauki šunytė. Supranta šeimos narių nuotaikas: kai mes laimingi, ji ateina kartu pasidžiaugti ir išdykauja, kviečia žaisti, prašosi glostoma. Jei mums sunku (pavargę, blogos nuotaikos) – lenda po lova (čia jos slėptuvė). Teko aptverti namo sklypą tvora, ne tik dėl anūkės (jai greit 2 metukai), bet ir dėl Tairos, nes šalia namo yra vandens telkinys, o Taira labai mėgsta maudytis ir gaudyti antis.
Apie Tairą galėčiau pasakoti ir pasakoti... Mes ją mylim ir ji mums atsako tuo pačiu. Mes visur kartu – ar pasivaikščioti einame, ar valgome (šalia sėdi), ar miegame. Taira ne tik mūsų draugė. Taira – tikras, dar vienas, mūsų šeimos narys.
Daugiau skaitykite nebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank">NeBrisius.lt
