Kornelio universiteto Veterinarijos koledžo veterinarinės medicinos klinikinės dermatologijos docentė Dr. Heather Edginton, teigia, kad mūsų keturkojai draugai gali alergiškai reaguoti į žmones.
„Trys pagrindinės šunų ir kačių alergijų kategorijos yra blusoms, maistui ir aplinkai. Alergija žmonėms priklausytų aplinkos alergijų kategorijai“, – „Live Science“ sakė H. Edginton.
Daugelio augintinių ir gyvūnų mylėtojų laimei, augintinių alergijos simptomai paprastai būna lengvi. Tik labai retais atvejais simptomai būna sunkūs ar pavojingi gyvybei.
H. Edginton teigimu, ekstremaliausia alerginė reakcija, kurią gali patirti gyvūnai (ir žmonės), yra anafilaksinė reakcija, kuri, kaip teigiama „Merck Veterinary Manual“ žinyne, pasireiškia patinimu, vėmimu, traukuliais ir net šunų bei kačių mirtimi. Tačiau tokias sunkias reakcijas augintiniams paprastai sukelia alergija maistui arba bičių įgėlimai, o ne kontaktas su žmonėmis.
Paprastai, kai šuo ar katė yra alergiški žmonėms, jų reakcija būna panaši į tai, kaip gali reaguoti žmogus, kuris yra alergiškas šunims ar katėms. Paprastai šuo ar katė, patiriantys alerginę reakciją, pakartotinai drasko sveiką odą. Ši būklė vadinama atopiniu dermatitu, dažniau žinomu kaip egzema. Kačių ir šunų egzemą gali sukelti žmogaus pleiskanos, į kurių sudėtį įeina negyvos odos ląstelės ir plaukai. Alergiški žmogaus pleiskanoms augintiniai, gyvenantys kartu su žmonėmis patalpose, su jomis susiduria visur, įskaitant kilimus ir ventiliacijos angas.
Pasirodo, kad alergiški naminiai gyvūnai paprastai yra alergiški ir žmonėms. Iš maždaug 20 % šunų, kuriems pasireiškia alergijos simptomai, maždaug pusė yra alergiški žmogaus pleiskanoms. Ir nors atopinis dermatitas yra paplitęs tarp kačių, mažiau žinoma, kaip dažnai jį sukelia kontaktas su žmonėmis.
„Kai atliekame šunų ar kačių alergijos tyrimus, nustatome, kad paprastai jie vienu metu būna alergiški 12 ar daugiau dalykų, o žmonės dažnai būna tik vienas iš jų“, – sakė H. Edginton. Apžvalgoje teigiama, kad tarp kitų šunims nustatytų aplinkos alergijų yra dulkės, žiedadulkės ir pelėsių sporos.
Pasak H. Edginton, yra keletas gydymo būdų, pavyzdžiui, prevenciškai skirti antihistamininių vaistų. Šis vaistas dažnai duodamas tabletėmis ir reiškia, kad gyvūnui reikės kasdien vartoti vaisto dozes, kad būtų išvengta simptomų.
Tačiau ne visi augintiniai reaguoja į šiuos vaistus.
„Galiausiai antihistamininiai vaistai būna veiksmingi tik apie 30 proc. atvejų“, – sakė H. Edginton.
2015 m. H. Edginton su kolegomis paskelbė antihistamininio preparato loratadino, plačiai žinomo kaip „Claritin“, veiksmingumo tyrimą 27 odos alergija sergančioms katėms ir nustatė, kad šis vaistas apskritai buvo neveiksmingas.
Kita gydymo galimybė – duoti augintiniams geriamųjų steroidų, pavyzdžiui, prednizono.
Tarptautinio gyvūnų alerginių ligų komiteto duomenimis, geriamieji steroidai šunims paprastai yra veiksmingesni nei antihistamininiai vaistai, gydant ūmius alergijos paūmėjimus, kai jie pasireiškia, be to, jie gali būti naudojami ir ilgalaikiam gydymui. Tačiau šalutinis poveikis yra mieguistumas, padidėjęs dūsavimas ir padidėjęs alkis. Panašus šalutinis poveikis pasireiškia ir katėms.
Trečioji galimybė – alergenui specifinė imunoterapija, arba alergijos injekcijos, kaip rašoma „Merck Veterinary Manual“, kurios metu alergiškam augintiniui švirkščiami kontroliuojami alergenų kiekiai, siekiant nuslopinti alerginę reakciją dėl poveikio. H. Edginton teigimu, šis metodas šunims veiksmingas 60 proc. atvejų, o katėms – net 78 proc.
Galiausiai, alergiją žmonėms galima gydyti, tačiau jos neįmanoma išgydyti.
„Su šunų alergijomis yra būtent taip. Gydymas yra amžinas. Kai tik nustosite, alergija sugrįš“, – sakė H. Edginton.
Parengta pagal livescience.com
